Jeremiah 8
1 „Tuo metu, – sako VIEŠPATS, – išneš Judos karalių kaulus, jos kunigaikščių kaulus, kunigų kaulus, pranašų kaulus ir Jeruzalės gyventojų kaulus iš jų kapų;
2 ir juos išbarstys prieš saulę, prieš mėnulį ir prieš visą dangaus kariuomenę, kuriuos jie mylėjo, kuriems jie tarnavo, paskui kuriuos jie vaikščiojo, kurių jie ieškojo ir kuriuos jie garbino; jie nebus nei surinkti, nei palaidoti; jie bus mėšlu ant žemės paviršiaus.
3 Ir verčiau pasirinks mirti negu gyventi visi likusieji, kurie išliko iš šitos piktos šeimos, kurie išlikę visose vietose, kur juos buvau nuvaręs, – sako kariuomenių VIEŠPATS.
4 – Be to, tu jiems sakyk: Taip sako VIEŠPATS: Ar jie kris ir neatsikels? Ar nusigręš ir nesugrįš?
5 Tad kodėl šita Jeruzalės tauta atsimeta nuolatiniu atsimetimu? Jie tvirtai laikosi apgavystės, jie atsisako sugrįžti.
6 Aš klausiausi ir išgirdau, bet jie kalbėjo neteisingai; niekas neapgailestavo dėl savo nedorybės, sakydamas: ‘Ką aš padariau?’ Kiekvienas pasukęs savo kryptimi, kaip žirgas skubantis į mūšį.
7 Taip, gandras danguje žino savo paskirtus laikus; purplelis, gervė ir kregždė laikosi savo sugrįžimo meto; bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teismo.
8 Kaipgi jūs sakote: ‘Mes esame išmintingi, ir VIEŠPATIES įstatymas yra su mumis’? Štai iš tikrųjų jis pavertė tai nieku, raštininkų plunksna yra niekas.
9 Išmintingieji sugėdinti, jie nerimauja ir yra pagauti; štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį; ir kokia juose išmintis?
10 Todėl jų žmonas duosiu kitiems, o jų laukus tiems, kurie juos paveldės; nes visi nuo mažiausiojo iki didžiausiojo atsidavę godumui, nuo pranašo iki kunigo visi elgiasi apgaulingai.
11 Nes jie gydė mano tautos dukters sužalojimą paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika, taika’, kai nėra taikos.
12 Ar jie gėdijosi padarę, kas bjauru? Ne, jie visiškai nesigėdijo, nei jie moka parausti; todėl jie kris tarp krintančių; jų aplankymo laiku jie bus parblokšti, – sako VIEŠPATS.
13 – Aš tikrai juos sunaikinsiu, – sako VIEŠPATS, – nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, ir lapai nuvys; ir tai, ką jiems buvau davęs, pasitrauks nuo jų’“.
14 „Kodėl mes ramiai sėdime? Susirinkite, įeikime į sutvirtintus miestus ir ten tylėkime; nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, mus nutildė ir mums davė gerti tulžies vandens, nes nusidėjome prieš VIEŠPATĮ.
15 Mes ieškojome taikos, bet nieko gero neatėjo, ir sveikatos meto, o štai – vargas!
16 Nuo Dano girdisi jo žirgų prunkštimas; nuo jo stipriųjų žvengimo garso dreba visa šalis; nes jie atėjo ir prarijo šalį ir visa, kas joje, miestą ir jame gyvenančius“.
17 „Nes štai aš pasiųsiu tarp jūsų gyvačių, angių, kurių negalima užkerėti, ir jos jums įgels“, – sako VIEŠPATS.
18 Kai norėčiau pasiguosti dėl sielvarto, mano širdis alpsta manyje.
19 Štai mano tautos dukters šauksmo balsas dėl gyvenančių tolimoje šalyje: „Argi nėra VIEŠPATIES Sione? Ar nėra jo karaliaus jame?“ Kodėl jie kurstė mano pyktį savo raižytais atvaizdais, svetimomis tuštybėmis?
20 Praėjo pjūtis, pasibaigė vasara, o mes nesame išgelbėti.
21 Dėl savo tautos dukters sužalojimo esu sužalotas; esu niūrus; apstulbimas suėmė mane.
22 Argi nėra balzamo Gileade, ar nėra ten gydytojo? Tai kodėl nesugrąžinta mano tautos dukters sveikata?