1„Bėgiokite pirmyn ir atgal Jeruzalės gatvėmis, žiūrėkite, sužinokite ir ieškokite jos plačiose vietose, jei rasite žmogų, jei yra kas nors, kuris vykdo teismą, kuris siekia tiesos; ir aš jai atleisiu.
2Ir nors jie sako: ‘VIEŠPATS gyvas’, iš tikrųjų jie melagingai prisiekia.
3O VIEŠPATIE, argi tavo akys nenukreiptos į tiesą? Tu juos mušei, bet jie neliūdėjo; tu juos naikinai, bet jie atsisakė priimti pataisymą; jie padarė savo veidus kietesnius už uolą; jie atsisakė sugrįžti.
4Todėl aš tariau: „Tikrai šitie yra vargšai; jie kvaili; nes nepažįsta VIEŠPATIES kelio nei savo Dievo teismo.
5Eisiu pas didžiūnus ir jiems kalbėsiu; nes jie žino VIEŠPATIES kelią ir savo Dievo teismą“; bet jie kartu sulaužę jungą, sutraukę pančius.
6Todėl juos papjaus liūtas iš miško, ir vakarinis vilkas juos apiplėš, leopardas tykos prie jų miestų; kiekvienas iš jų išėjęs bus sudraskytas; nes daug jų nusižengimų ir padaugėjo jų atsimetimų.
7„Kaip man tau už tai atleisti? Tavo vaikai paliko mane ir prisiekė tais, kurie nėra dievai; kai juos pasotinau, jie svetimavo ir susirinko pulkais paleistuvių namuose.
8Jie buvo kaip nupenėti arkliai ryte; kiekvienas žvengė savo artimo žmonos.
9Ar aš neaplankysiu už visa tai, – sako VIEŠPATS, – ar šitokiai tautai neatkeršys mano siela?
10Užlipkite ant jos sienų ir naikinkite, bet ne iki galo; pašalinkite jos dantytas sienas, nes jos ne VIEŠPATIES.
11Nes Izraelio namai ir Judos namai elgėsi prieš mane labai neištikimai“, – sako VIEŠPATS.
12Jie išsigynė VIEŠPATIES ir sakė: „Tai ne jis; ir neateis ant mūsų nelaimė; ir nematysime nei kalavijo, nei bado“;
13pranašai taps vėju, ir žodžio nėra juose; taip jiems bus padaryta.
14Todėl taip sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas: „Kadangi jūs kalbate šitą žodį, štai aš padarysiu savo žodžius tavo burnoje ugnimi, o šitą tautą malkomis, ir jis jas prarys.
15Štai aš atvesiu ant jūsų tautą iš toli, o Izraelio namai, – sako VIEŠPATS; ji yra galinga tauta, ji sena tauta, tauta, kurios kalbos tu nemoki nei nesupranti, ką jie kalba.
16Jų strėlinė kaip atviras kapas, jie visi galiūnai.
17Ir jie suvalgys tavo derlių ir tavo duoną, kurią turėtų valgyti tavo sūnūs ir tavo dukterys; jie suvalgys tavo kaimenes ir tavo bandas; jie suvalgys tavo vynmedžius ir tavo figmedžius; jie nusiaubs kalaviju tavo aptvertus miestus, kuriais tu pasitikėjai.
18Tačiau tomis dienomis, – sako VIEŠPATS, – nepadarysiu jums visiško galo.
19Ir įvyks, kai jūs sakysite: ‘Kodėl VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums visa tai daro?‘ Tada tu jiems atsakysi: ‘Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo šalyje, taip tarnausite svetimiems ne savo šalyje’“.
20Skelbkite tai Jokūbo namuose ir praneškite tai Judoje, sakydami:
21„Klausykis to, o kvaila tauta, neturinti supratimo; turinti akis, bet nematanti, turinti ausis, bet negirdinti;
22ar nebijote manęs? – sako VIEŠPATS, – ar nedrebėsite mano akivaizdoje, kuris padėjau smėlį būti riba jūrai amžinu įsaku, kad ji jos neperžengtų; ir nors jos bangos siaustų, tačiau jos negali įveikti; nors jos šniokštų, tačiau jos negali per ją peržengti?
23Bet šita tauta turi sukylančią ir maištingą širdį; jie sukilo ir nuėjo.
24Ir jie nesako savo širdyje: ‘Bijokime dabar VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kuris duoda tiek ankstyvą, tiek vėlyvą lietų jo laiku; jis mums išsaugo skirtas pjūties savaites’.
25Jūsų neteisybės nukreipė šiuos dalykus, ir jūsų nuodėmės sulaikė nuo jūsų gerus dalykus.
26Nes mano tautos tarpe radosi nedorėlių; jie tykoja kaip spendžiantys žabangas; jie paspendžia spąstus, pagauna žmones.
27Kaip narvelis pilnas paukščių, taip jų namai pilni apgaulės; todėl jie tapo dideli ir pralobo.
28Jie nutuko, jie blizga; taip, jie aplenkia piktojo darbus; jie neteisia bylos, našlaičių bylos, tačiau jie klesti; ir jie neteisia dėl nepasiturinčiojo teisių.
29Ar aš neaplankysiu už šituos dalykus, – sako VIEŠPATS, – ar šitokiai tautai neatkeršys mano siela?
30Nuostabių ir siaubingų dalykų vyksta šalyje:
31pranašai pranašauja melagingai ir kunigai valdo savais būdais; o mano tauta tai mėgsta; bet ką darysite, kai tam ateis galas?“