1„Jei tu, Izraeli, nori sugrįžti, – sako VIEŠPATS, – sugrįžk pas mane; ir jei pašalinsi savo bjaurystes nuo mano akių, tuomet tu neturėsi pasitraukti.
2Ir tu prisieksi: ‘VIEŠPATS gyvas tiesoje, teisme ir teisume’; ir tautos juo laiminsis ir juo girsis“.
3Nes taip sako VIEŠPATS Judos ir Jeruzalės žmonėms: „Išsiplėškite savo pūdimus ir nesėkite tarp erškėčių.
4Apsipjaustykite VIEŠPAČIUI ir pašalinkite savo širdies apyvarpę, Judos žmonės ir Jeruzalės gyventojai, kad neišsiveržtų mano įtūžis kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamai dėl jūsų darbų piktumo.
5Skelbkite Judoje ir praneškite Jeruzalėje; ir sakykite: ‘Pūskite trimitą šalyje; šaukite, susirinkite ir sakykite: ‘Susirinkite ir įeikime į sutvirtintus miestus’.
6Iškelkite vėliavą Siono link; pasišalinkite, nestovėkite; nes nelaimę ir didelį sunaikinimą aš atvesiu iš šiaurės.
7Liūtas ateina aukštyn iš savo tankumyno, ir pagonių naikintojas yra savo kelyje; jis išėjo iš savo vietos, kad paverstų tavo šalį negyvenamą; tavo miestai bus nuniokoti, be gyventojų.
8Todėl apsijuoskite ašutinėmis, raudokite ir kaukite, nes nenusigręžė nuo mūsų VIEŠPATIES smarkus pyktis“.
9„Ir tą dieną atsitiks, – sako VIEŠPATS, – kad karaliaus širdis ir kunigaikščių širdis pražus; kunigai bus apstulbę ir pranašai stebėsis“.
10Tada aš tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Iš tikrųjų tu smarkiai apgavai šitą tautą ir Jeruzalę, sakydamas: ‘Jūs turėsite taiką’, tuo tarpu kalavijas siekia sielą“.
11Tuo metu bus sakoma šitai tautai ir Jeruzalei: „Sausas aukštumų vėjas dykumoje nešasi link mano tautos dukros, bet ne vėtyti ir ne valyti,
12pilnas vėjas iš ten ateis pas mane: dabar aš paskelbsiu jiems nuosprendį“.
13Štai jis pakils kaip debesys, ir jo vežimai bus kaip viesulas; greitesni už erelius jo žirgai. Vargas mums! Nes mes apiplėšti.
14O Jeruzale, nuplauk savo širdį nuo piktybės, kad būtum išgelbėta. Kaip ilgai tavo tuščios mintys gyvens tavyje?
15Nes balsas praneša iš Dano ir skelbia vargą iš Efraimo kalno.
16„Paminėkite tautoms; štai skelbkite prieš Jeruzalę, kad sargybiniai ateina iš tolimos šalies ir pakelia savo balsą prieš Judos miestus.
17Kaip lauko sargai jie yra aplink prieš ją; nes ji prieš mane maištavo, – sako VIEŠPATS.
18Tavo kelias ir tavo darbai tau tai sukėlė; tai tavo nedorybė, nes ji karti, nes ji siekia iki tavo širdies“.
19Mano viduriai, mano viduriai! Skauda pačią širdį; mano širdis triukšmauja manyje; negaliu tylėti, nes išgirdai, o mano siela, trimito garsą, karo pavojų.
20Šaukiamas sunaikinimas po sunaikinimo; nes apiplėšta visa šalis; staiga apiplėštos mano palapinės, akimirksniu mano uždangalai.
21Kaip ilgai matysiu vėliavą ir girdėsiu trimito garsą?
22Nes mano tauta kvaila, jie manęs nepažino; jie atbukę vaikai, jie neturi supratimo; jie išmintingi daryti pikta, bet nemoka daryti gera.
23Aš pažvelgiau į žemę, ir štai ji buvo beformė ir tuščia, į dangus, ir juose nebuvo šviesos.
24Pažvelgiau į kalnus, ir štai jie drebėjo, ir visos kalvos siūbavo.
25Aš pažvelgiau, ir štai nebuvo jokio žmogaus, ir visi dangų paukščiai buvo nuskridę.
26Pažvelgiau, ir štai vaisinga vieta buvo dykuma, ir visi jos miestai buvo sugriauti nuo VIEŠPATIES akivaizdos, nuo jo smarkaus pykčio.
27Nes taip tarė VIEŠPATS: „Visa šalis bus tuščia; tačiau aš nepadarysiu visiško galo.
28Dėl to gedės žemė ir pajuoduos aukštai dangūs; nes aš tai pasakiau, aš tai nutariau ir nesigailėsiu nei nuo to nenusigręšiu“.
29Visas miestas pabėgs dėl raitelių ir lankininkų triukšmo; jie eis į tankumynus ir lips ant uolų; visi miestai bus palikti, ir niekas juose negyvens.
30Ir ką tu darysi, kai esi apiplėšta? Nors apsivilktum tamsiai raudonu, nors pasipuoštum aukso papuošalais, nors paryškintum savo veidą dažais, – veltui save gražintum; tavo meilužiai paniekins tave, jie ieškos tavo gyvybės.
31Nes aš girdėjau tarsi gimdančios moters balsą, kaip savo pirmą vaiką gimdančiosios skausmą – balsą Siono dukters, save apraudančios, išskėtusios rankas ir sakančios: „Vargas man! Nes mano siela nuvargusi dėl žudikų“.