Jeremiah 3
1 „Jie sako: ‘Jei vyras atleidžia savo žmoną ir ji, nuėjusi nuo jo, tampa kito vyro žmona, ar jis gali sugrįžti pas ją? Argi ne stipriai susiterštų ta šalis?’ Bet tu paleistuvavai su daugeliu meilužių; tačiau sugrįžti pas mane, – sako VIEŠPATS.
2 – Pakelk savo akis į aukštumas ir žiūrėk, kur su tavimi nebuvo sugulta. Keliuose tu sėdėjai dėl jų kaip arabas dykumoje; ir suteršei šalį savo paleistuvystėmis ir savo piktybe.
3 Todėl liūtys buvo sulaikytos, ir nebuvo vėlyvojo lietaus; o tu turėjai paleistuvės kaktą, tu atsisakei gėdytis.
4 Argi tu nuo to laiko nesišauksi manęs: ‘Mano tėve, tu esi mano jaunystės vadovas!
5 Ar jis saugos savo pyktį per amžius, ar jį laikys iki galo?’ Štai tu kalbėjai ir darei pikta, kaip tik galėjai“.
6 VIEŠPATS man tarė karaliaus Jozijo dienomis: „Ar matei, ką darė atsimetėlė, Izraelis? Ji ėjo aukštyn į kiekvieną aukštą kalną ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu ir ten paleistuvavo.
7 Ir po to, kai ji visa tai buvo padariusi, aš tariau: ‘Sugrįžk pas mane’. Bet ji nesugrįžo. Ir tai matė neištikimoji jos sesuo Juda.
8 Ir aš mačiau, kai dėl viso to, kuo atsimetėlė, Izraelis, svetimavo, aš ją atleidau ir daviau jai skyrybų raštą; tačiau jos išdavikiškoji sesuo Juda nepabūgo, bet nuėjusi irgi paleistuvavo.
9 Ir įvyko, kad savo lengvabūdišku paleistuvavimu ji suteršė šalį ir svetimavo su akmenimis ir kamienais.
10 Tačiau dėl viso to jos išdavikiškoji sesuo Juda nesugrįžo pas mane visa širdimi, bet tik apsimestinai“, – sako VIEŠPATS.
11 Ir VIEŠPATS man tarė: „Atsimetėlė, Izraelis, buvo teisesnė už išdavikiškąją Judą.
12 Eik ir skelbk šituos žodžius šiaurės link ir tark: ‘Sugrįžk, atsimetėle, Izraeli, – sako VIEŠPATS; – ir aš jūsų neištiksiu savo pykčiu; nes aš esu gailestingas, – sako VIEŠPATS, – aš nelaikysiu pykčio amžinai.
13 Tik pripažink savo neteisybę, kad prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, nusižengei ir išbarstei savo kelius svetimiesiems po kiekvienu žaliuojančiu medžiu, ir jūs nepaklusote mano balsui, – sako VIEŠPATS.
14 Sugrįžkite, atsimetę vaikai, – sako VIEŠPATS, – nes aš esu jus vedęs; ir aš paimsiu jus po vieną iš miesto ir po du iš šeimos ir jus atvesiu į Sioną;
15 ir jums duosiu ganytojų pagal savo širdį, kurie jus ganys pažinimu ir supratimu.
16 Ir įvyks, kai padaugėsite ir pagausėsite šalyje, tomis dienomis, – sako VIEŠPATS, – jie nebesakys ‘VIEŠPATIES sandoros skrynia’; nei ji niekam neateis į galvą; nei ją prisimins, nei ją lankys, nei to nebus daroma.
17 Tuo metu Jeruzalę vadins VIEŠPATIES sostu; ir į ją susirinks visos tautos prie VIEŠPATIES vardo į Jeruzalę; ir jie nebevaikščios pagal savo piktos širdies sumanymus.
18 Tomis dienomis Judos namai vaikščios su Izraelio namais, ir jie drauge ateis iš šiaurės šalies į šalį, kurią daviau paveldui jūsų tėvams“.
19 Bet aš tariau: „Kaip aš tave pastatysiu tarp vaikų ir tau duosiu geistiną šalį, gražų tautų kariuomenių paveldą?“ Ir aš tariau: „Tu mane vadinsi ‘Mano tėve’; ir nenusisuksi nuo manęs.
20 Iš tikrųjų, kaip žmona neištikimai besielgdama pasitraukia nuo savo vyro, taip jūs neištikimai elgėtės su manimi, o Izraelio namai“, – sako VIEŠPATS.
21 Ant aukštumų girdėjosi balsas, Izraelio vaikų verksmas ir prašymai; nes jie iškreipė savo kelią, jie pamiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą.
22 „Sugrįžkite, atsimetę vaikai, ir aš išgydysiu jūsų atsimetimus“. Štai mes ateiname pas tave, nes tu esi VIEŠPATS, mūsų Dievas.
23 Iš tiesų veltui viliamasi išgelbėjimo iš kalvų ir iš kalnų daugybės; iš tiesų VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, yra Izraelio išgelbėjimas.
24 Nes gėda prarijo mūsų tėvų triūsą nuo pat mūsų jaunystės: jų kaimenes ir jų bandas, jų sūnus ir jų dukteris.
25 Mes atsigulame į savo gėdą, ir mus apdengia mūsų sarmata; nes mes nusidėjome prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, mes ir mūsų tėvai nuo mūsų jaunystės iki šios dienos, ir nepaklusome VIEŠPATIES, savo Dievo, balsui.