1Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2„Eik ir šauk Jeruzalei į ausis, sakydamas: Taip sako VIEŠPATS: ‘Aš atsimenu tave, tavo jaunystės gerumą, tavo sužadėtuvių meilę, kai tu sekei paskui mane dykumoje, neapsėtoje šalyje.
3Izraelis buvo šventumas VIEŠPAČIUI, jo prieaugio pirmavaisiai; visi, kurie jį valgo, nusikalsta; juos ištiks nelaimė’, – sako VIEŠPATS“.
4Klausykite VIEŠPATIES žodžio, o Jokūbo namai, ir visos Izraelio namų šeimos;
5taip sako VIEŠPATS: „Kokią neteisybę rado manyje jūsų tėvai, kad jie atsitolino nuo manęs ir vaikščiojo paskui tuštybę, ir tapo tušti?
6Ir jie nesakė: ‘Kur yra VIEŠPATS, kuris mus išvedė aukštyn iš Egipto šalies, kuris mus vedė per tyrlaukius, per dykumų ir daubų šalį, per sausros ir mirties šešėlio šalį, šalį, per kurią niekas neina ir kurioje joks žmogus negyvena?’
7Ir aš jus atvedžiau į turtingą šalį, kad valgytumėte jos vaisių ir jos gerumo; bet įėję jūs suteršėte mano šalį ir mano paveldą padarėte pasibjaurėjimu.
8Kunigai nesakė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’, įstatymo prižiūrėtojai nepažino manęs; ganytojai irgi maištavo prieš mane, pranašai pranašavo per Baalą ir vaikščiojo paskui tai, kas nenaudinga.
9Todėl aš dar bylinėsiuosi su jumis, – sako VIEŠPATS, – ir bylinėsiuosi su jūsų vaikų vaikais.
10Nes pereikite į Kitimų salas ir pasižiūrėkite; ir pasiųskite į Kedarą, atidžiai įsižiūrėkite ir pamatykite, ar ten yra kas nors tokio.
11Ar kuri tauta pakeitė savo dievus, kurie nėra dievai? Bet mano tauta iškeitė savo šlovę į tai, kas neduoda naudos.
12Būkite apstulbę dėl to, o dangūs, ir siaubingai išsigąskite, būkite labai apleisti, – sako VIEŠPATS.
13Nes dvi piktybes padarė mano tauta: jie paliko mane, gyvųjų vandenų šaltinį, ir išsikirto sau rezervuarų, sudaužytų rezervuarų, kurie nesulaiko vandens.
14Ar Izraelis tarnas? Ar jis namuose gimęs vergas? Kodėl jis apiplėštas?
15Jauni liūtai ant jo riaumojo, kriokė ir jo šalį pavertė dyka; jo miestai sudeginti, be gyventojų.
16Taip pat Nofo ir Tachpanheso vaikai sudaužė tavo galvos karūną.
17Argi tu ne sau tai sukėlei, palikdamas VIEŠPATĮ, savo Dievą, kai jis tave vedė keliu?
18O dabar, kas tau darbo Egipto kelyje, kad gertum Sihoro vandenis? Arba, kas tau darbo Asirijos kelyje, kad gertum upės vandenis?
19Tave nubaus tavo paties piktybė, ir tavo atsimetimai bars tave; todėl žinok ir matyk, kaip pikta ir kartu yra tai, kad palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir kad mano baimės nėra tavyje, – sako Viešpats kariuomenių DIEVAS.
20Nes nuo senų laikų aš sulaužiau tavo jungą, sutraukiau tavo pančius; ir tu tarei: ‘Nenusižengsiu’; kai tuo tarpu ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu tu klaidžiojai paleistuvaudamas.
21Aš dar buvau tave pasodinęs kaip taurų vynmedį, visiškai tikrą sėklą; tad kaip tu pavirtai į išsigimusį man svetimo vynmedžio sodinį?
22Nors ir nusipraustum salietra ir suvartotum daug muilo, tačiau tavo neteisybė pažymėta mano akivaizdoje, – sako Viešpats DIEVAS.
23Kaip tu gali sakyti: ‘Aš nesusiteršęs, aš nesekiojau paskui Baalus’? Pažvelk į savo kelią slėnyje, pažink, ką padarei; tu greitasis dromedaras, raižantis savais keliais;
24laukinė asilė, pripratusi prie dykumos, kuri užsigeidusi uosto vėją; kas gali ją nusukti nuo jos tikslo? Visi, kurie jos ieško, nenuvargs; jie ras ją jos mėnesį.
25Sulaikyk savo koją, kad nebūtų basa, ir savo gerklę nuo troškulio; bet tu sakei: ‘Nėra vilties; ne; nes aš myliu svetimuosius ir eisiu paskui juos’.
26Kaip gėdisi vagis, kai jį užtinka, taip gėdisi Izraelio namai; jie, jų karaliai, jų kunigaikščiai, jų kunigai ir jų pranašai,
27kurie sako kamienui: ‘Tu mano tėvas’; ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei’; nes jie atgręžė man nugarą, o ne veidą; bet jų nelaimės metu jie sako: ‘Kelkis ir gelbėk mus’.
28Bet kurgi tavo dievai, kuriuos pasidarei? Jie teatsikelia, jei gali tave išgelbėti tavo bėdos metu; nes kiek tavo miestų, tiek yra tavo dievų, o Juda.
29Kodėl norite bylinėtis su manimi? Jūs visi nusižengėte prieš mane, – sako VIEŠPATS.
30Veltui aš mušiau jūsų vaikus; jie nepriėmė pabaudimo; jūsų pačių kalavijas rijo jūsų pranašus kaip naikinantis liūtas.
31O karta, stebėkite VIEŠPATIES žodį. Ar aš buvau dykuma Izraeliui, tamsos šalis? Kodėl mano tauta sako: ‘Mes esame viešpačiai, mes nebeateisime pas tave’?
32Ar panelė pamiršta savo papuošalus arba nuotaka savo drabužius? Tačiau mano tauta pamiršo mane – dienų jau be skaičiaus.
33Kodėl pagražini savo kelią, kad ieškotum meilės? Taigi tu išmokei piktuosius savo kelių.
34Taip pat ant tavo skvernų randamas nekaltų vargšų sielų kraujas; aš jį radau ne slapta ieškodamas, bet ant visų tų.
35Tačiau tu sakai: ‘Kadangi aš nekalta, tikrai jo pyktis nusigręš nuo manęs’. Štai aš bylinėsiuosi su tavimi, nes tu sakai: ‘Aš nenusidėjau’.
36Kodėl tiek daug bastaisi, kad pakeistum savo kelią? Egiptu taipogi susigėsi, kaip buvai susigėdusi Asirija.
37Taip, iš jo tu išeisi rankomis ant galvos; nes VIEŠPATS atmetė tavo pasitikėjimus, ir tau juose nesiseks“.