1O Benjamino vaikai, susirinkite bėgti iš Jeruzalės tarpo, Tekojoje pūskite trimitą ir Bet-Hakereme iškelkite ugnies ženklą; nes nelaimė ir didelis sunaikinimas pasirodė iš šiaurės.
2Siono dukrą aš sulyginu su gražia ir lepia moterimi.
3Ganytojai su savo kaimenėmis ateis pas ją; jie pasistatys aplink prieš ją palapines; jie kiekvienas ganys savo vietoje.
4Ruoškitės prieš ją kariauti; kelkitės ir eikime aukštyn vidudienį. Vargas mums! Nes baigiasi diena, nes ilgėja vakaro šešėliai.
5Kelkitės ir eikime nakčia, ir sunaikinkime jos rūmus.
6Nes taip sakė kariuomenių VIEŠPATS: „Iškirskite medžius ir supilkite prieš Jeruzalę kalną; tai miestas, kurį reikia aplankyti; savo viduje jis visas yra priespauda.
7Kaip šaltinis išpila savo vandenis, taip ir jis pila savo nedorybę; smurtas ir apiplėšimas girdėti jame; sielvartas ir žaizdos nuolat mano akivaizdoje.
8Būk pamokoma, o Jeruzale, kad nepasitrauktų nuo tavęs mano siela; kad nepaversčiau tavęs tuščia, negyvenama šalimi“.
9Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Jie visiškai nurankios Izraelio likutį kaip vynmedį; atgręžk savo ranką kaip vynuogių skynėjas į pintinę“.
10Kam turiu kalbėti ir ką įspėti, kad jie klausytų? Štai jų ausys neapipjaustytos, jos negali išgirsti; štai VIEŠPATIES žodis jiems yra priekaištas; jiems jis nepatinka.
11Todėl aš esu pilnas VIEŠPATIES įtūžio; aš pavargau jį laikyti viduje; aš jį išliesiu ant vaikų lauke ir kartu ant jaunuolių susirinkimo; nes ir vyras su žmona bus sugauti, pagyvenęs su tuo, kuris yra pasisotinęs dienomis.
12„Ir jų namai pereis kitiems kartu su laukais ir žmonomis; nes aš ištiesiu savo ranką ant šalies gyventojų, – sako VIEŠPATS.
13Nes nuo jų mažiausio iki jų didžiausio jie visi atsidavę godumui; ir nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi apgaulingai.
14Jie taipogi gydė mano tautos dukros sužalojimą paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika, taika’, kai nėra taikos.
15Ar jie gėdijosi darydami kas bjauru? Ne, jie visiškai nesigėdijo, nei jie moka parausti; todėl jie kris tarp krintančių; tuo laiku, kai aš juos aplankysiu, jie bus parblokšti“, – sako VIEŠPATS.
16Taip sako VIEŠPATS: „Stovėkite keliuose ir žiūrėkite, ir teiraukitės senų takų, kur yra geras kelias, bei juo vaikščiokite, ir jūs rasite poilsį savo sieloms. Bet jie sakė: ‘Mes juo nevaikščiosime’.
17Taip pat aš pastačiau jums sargų, sakydamas: ‘Klausykitės trimito garso’. Bet jie sakė: ‘Nesiklausysime’.
18Todėl klausykite, tautos, ir žinokite, o susirinkime, kas yra tarp jų.
19Klausyk, o žeme; štai aš užleisiu nelaimę ant šitos tautos, būtent jų minčių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių ir mano įstatymo, bet jį atmetė.
20Dėl ko man ateina smilkalai iš Šebos ir saldi nendrė iš tolimos šalies? Jūsų deginamosios aukos nepriimtinos, ir jūsų aukos man nemielos“.
21Todėl taip sako VIEŠPATS: „Štai aš padėsiu prieš šitą tautą kliūtis, tėvai ir sūnūs kartu grius ant jų; kaimynas ir jo draugas pražus“.
22Taip sako VIEŠPATS: „Štai ateina tauta iš šiaurės šalies, didelė tauta pakils iš žemės pakraščių.
23Jie nusitvers lanką ir ietį; jie žiaurūs ir negailestingi; jų balsas ūžia kaip jūra; ir jie joja ant žirgų, išsirikiavę kaip vyrai karui prieš tave, o Siono dukra“.
24Mes išgirdome apie ją gandą; nusilpo mūsų rankos; mus suėmė sielvartas ir skausmas kaip gimdančią moterį.
25Neišeikite į laukus nei nevaikščiokite keliu; nes priešo kalavijas ir baimė yra iš visų pusių.
26O mano tautos dukra, apsijuosk ašutine ir voliokis pelenuose; gedėk kaip vienintelio sūnaus, karčiausiai raudok; nes plėšikas staiga ateis ant mūsų.
27Aš pastačiau tave bokštu, tvirtove savo tautos tarpe, kad pažintum ir išmėgintum jų kelią.
28Jie visi didžiausi maištininkai, vaikšto liežuvaudami; jie yra varis ir geležis; jie visi gadintojai.
29Dumplės sudegintos, švinas ugnies prarytas; liejikas lieja veltui; nes piktieji neatskirti.
30Juos vadins atmestinu sidabru, nes VIEŠPATS juos atmetė.