1Taip man sako VIEŠPATS: „Eik ir įsigyk lininę juostą, ir susijuosk ja strėnas, bet neįmerk jos į vandenį“.
2Taigi aš įsigijau juostą pagal VIEŠPATIES žodį ir susijuosiau ja strėnas.
3Ir VIEŠPATIES žodis man atėjo antrą kartą, sakydamas:
4„Paimk juostą, kurią įsigijai, kuri yra ant tavo strėnų, ir atsikėlęs eik prie Eufrato, ir ten ją paslėpk uolos skylėje“.
5Taigi aš nuėjau ir ją paslėpiau prie Eufrato, kaip VIEŠPATS man įsakė.
6Ir įvyko, kad po daugelio dienų VIEŠPATS man tarė: „Kelkis, eik į Eufratą ir paimk iš ten juostą, kurią tau įsakiau ten paslėpti“.
7Tada aš nuėjau į Eufratą, iškasiau ir paėmiau juostą iš tos vietos, kur buvau ją paslėpęs; ir štai, ta juosta buvo supuvusi, niekam tikusi.
8Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
9„Taip sako VIEŠPATS: ‘Taip aš supūdysiu Judos išdidumą ir didįjį Jeruzalės išdidumą.
10Šita pikta tauta, kuri atsisako klausyti mano žodžių, kuri vaikšto pagal savo širdies sumanymą ir vaikšto paskui kitus dievus, kad jiems tarnautų ir juos garbintų, bus kaip šita juosta, kuri niekam tikusi.
11Nes kaip juosta prilimpa prie žmogaus strėnų, taip aš prilipdžiau prie savęs visus Izraelio namus ir visus Judos namus, – sako VIEŠPATS, – kad jie būtų man tauta, vardas, gyrius ir šlovė; bet jie nenorėjo klausyti.
12Todėl kalbėk jiems šitą žodį: Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas indas bus pripildytas vyno’; ir jie tau sakys: ‘Argi tikrai mes nežinome, kad kiekvienas indas bus pripildytas vyno?’
13Tada jiems tark: Taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš pripildysiu girtybe visus šitos šalies gyventojus, būtent karalius, sėdinčius Dovydo soste, kunigus, pranašus ir visus Jeruzalės gyventojus.
14Ir aš juos sudaužysiu vieną į kitą, tėvus ir sūnus kartu, – sako VIEŠPATS; – aš neužjausiu nei tausosiu, nei pasigailėsiu, bet juos sunaikinsiu’“.
15Klausykite ir atsukite ausį; nebūkite išdidūs, nes VIEŠPATS kalbėjo.
16Duokite VIEŠPAČIUI, savo Dievui, šlovę, kol jis neužtemdė ir kol jūsų kojos nesuklupo už tamsių kalnų, ir kad jums belaukiant šviesos jis nepaverstų jos į mirties šešėlį ir nepadarytų jos visiška tamsybe.
17Bet jei jūs to neklausysite, mano siela slaptavietėse verks dėl jūsų išdidumo; ir mano akis graudžiai verks ir lies ašaras, nes VIEŠPATIES kaimenė išvesta nelaisvėn.
18Sakykite karaliui ir karalienei: „Nusižeminkite, sėskite žemai; nes nukris jūsų kunigaikštystės, būtent jūsų šlovės karūna“.
19Pietų miestai bus užrakinti, ir niekas jų neatidarys; visa Juda bus išvesta nelaisvėn, ji visiškai bus išvesta nelaisvėn.
20Pakelkite savo akis ir žiūrėkite į ateinančius iš šiaurės; kur yra kaimenė, kuri tau buvo duota, tavo gražioji kaimenė?
21Ką sakysi, kai jis tave baus? Nes tu juos mokei būti vadais ir tavo vyriausiais; argi nesuims tavęs sielvartai, kaip gimdančią moterį?
22Ir jei sakysi savo širdyje: ‘Kodėl mane tai ištiko?’ Dėl tavo neteisybės didybės tavo skvernai atidengti, tavo kulnai apnuoginti.
23Ar etiopas gali pakeisti savo odą arba leopardas – savo dėmes? Tai ir jūs, kurie esate įpratę daryti pikta, galėtumėte daryti gera.
24Todėl aš juos išsklaidysiu kaip ražieną, išnešiojamą dykumos vėjo.
25Tai yra tavo burtas, nuo manęs tau atmatuota dalis, – sako VIEŠPATS; – kadangi pamiršai mane ir pasitikėjai melu.
26Todėl aš užversiu tavo skvernus tau ant veido, kad pasirodytų tavo gėda.
27Aš mačiau tavo svetimavimus ir tavo žvengimus, tavo paleistuvystės gašlumą ir tavo bjaurystes ant kalvų laukuose. Vargas tau, o Jeruzale! Ar tu neapsivalysi? Kada tai pagaliau bus?“