1VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Jeremijui apie stoką.
2Juda liūdi ir jos vartai silpsta; jie pajuodę ant žemės; ir Jeruzalės šauksmas kyla aukštyn.
3Ir jų kilmingieji siunčia savo mažylius prie vandenų; jie ateina prie duobių, bet neranda vandens; jie sugrįžo tuščiais indais; jie susigėdę ir suglumę, ir apsidengę galvas.
4Kadangi dirva suaižėjusi, nes nebuvo žemėje lietaus, artojai susigėdę, apsidengę galvas.
5Taip, ir elnė lauke atsiveda jauniklių ir juos palieka, nes nėra žolės.
6Ir laukiniai asilai stovėjo ant aukštumų, uostydami vėją kaip slibinai; jų akys išsekusios, nes nebuvo žolės.
7O VIEŠPATIE, nors mūsų neteisybės liudija prieš mus, daryk tai dėl savo vardo; nes daug yra mūsų atsimetimų; mes prieš tave nusidėjome.
8O Izraelio viltie, jo gelbėtojau vargo metu, kodėl turėtumei būti kaip svetimšalis šalyje ir kaip keleivis, kuris pasuka į šalį pasilikti nakčiai?
9Kodėl turėtumei būti kaip apstulbintas žmogus, kaip galiūnas, negalintis išgelbėti? Tačiau tu, o VIEŠPATIE, esi tarp mūsų, ir mes vadinami tavo vardu; nepalik mūsų.
10Taip sako VIEŠPATS šitai tautai: „Jie taip mėgo klaidžioti, jie nesulaikė savo kojų, todėl VIEŠPATS jų nepriima; dabar jis atsimins jų neteisybę ir aplankys jų nuodėmes“.
11Tada VIEŠPATS man tarė: „Nesimelsk už šitą tautą jų labui.
12Kai jie pasninkauja, aš neišklausysiu jų šauksmo; ir kai jie aukoja deginamąją auką ir auką, aš jų nepriimsiu; bet aš juos prarysiu kalaviju, badu ir maru“.
13Tada aš tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Štai pranašai jiems sako: ‘Nematysite kalavijo ir neturėsite bado, bet jums duosiu tikrą ramybę šitoje vietoje’“.
14Tada VIEŠPATS man tarė: „Pranašai mano vardu pranašauja melus; aš jų nesiunčiau nei jiems įsakiau, nei jiems kalbėjau; jie jums pranašauja melagingą regėjimą ir būrimą, ir nieką, ir savo širdies suktybę.
15Todėl taip sako VIEŠPATS dėl pranašų, kurie pranašauja mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, tačiau jie sako: ‘Nebus kalavijo ir bado šitoje šalyje’, – šitie pranašai bus sunaikinti kalaviju ir badu.
16O tauta, kuriems jie pranašauja, dėl bado ir kalavijo bus išmesti Jeruzalės gatvėse; ir nebus kas palaidotų juos, jų žmonas, jų sūnus ir jų dukteris; nes aš ant jų išliesiu jų nedorybę.
17Todėl tu jiems sakyk šitą žodį: ‘Tegul mano akys plūsta ašaromis dieną bei naktį ir tenepaliauja; nes mergelė, mano tautos dukra, sulaužyta didžiule pralauža, labai smarkiu smūgiu.
18Jei išeičiau ant lauko, tada štai kalavijo nužudytieji! Ir jei įeičiau į miestą, tuomet štai sergantieji nuo bado! Taip, ir pranašas, ir kunigas vaikšto po šalį, kurios jie nežino’“.
19Ar tu visiškai atmetei Judą? Ar tavo siela bjaurisi Sionu? Kodėl mus sumušei, ir nėra mums išgydymo? Mes ieškojome taikos, tačiau nėra nieko gero, ir išgydymo meto, o štai neramumai!
20Mes pripažįstame, o VIEŠPATIE, savo nedorybę ir savo tėvų neteisybę; nes mes prieš tave nusidėjome.
21Nesibjaurėk mumis dėl savo vardo, neužtrauk negarbės savo šlovės sostui; atsimink, nesulaužyk savo sandoros su mumis.
22Ar yra kas tarp pagonių tuštybių, galinčių duoti lietaus? Ar dangūs gali duoti liūčių? Argi ne tu esi tas, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve? Todėl mes lauksime tavęs, nes tu visa tai padarei.