Jeremiah 15
1 Tada VIEŠPATS man tarė: „Nors Mozė ir Samuelis stovėtų prieš mane, tačiau mano širdis nebūtų link šitos tautos; išvyk juos iš mano akių, ir tegul jie išeina.
2 Ir įvyks, jei jie tau sakys: ‘Kur mums išeiti?’ Tuomet jiems tark: ‘Taip sako VIEŠPATS: Kas paskirtas mirčiai, į mirtį, kas kalavijui – į kalaviją, kas badui – į badą, ir kas nelaisvei – į nelaisvę’.
3 Ir aš paskirsiu jiems keturias rūšis, – sako VIEŠPATS: – kalaviją, kad žudytų, šunis, kad draskytų, dangaus skrajūnus ir žemės žvėris, kad rytų ir naikintų.
4 Ir aš juos perkelsiu į visas žemės karalystes dėl Manaso, sūnaus Chezekijo, Judos karaliaus, dėl to, ką jis padarė Jeruzalėje.
5 Nes, kas gi gailėsis tavęs, o Jeruzale? Arba, kas tave apraudos? Arba, kas užsuks paklausti, kaip tau sekasi?
6 Tu mane palikai, – sako VIEŠPATS, – tu atsitraukei atgal; todėl aš ištiesiu prieš tave savo ranką ir tave sunaikinsiu; aš pavargau gailėtis.
7 Aš juos vėtysiu vėtykle šalies vartuose; aš atimsiu iš jų vaikus, sunaikinsiu savo tautą, kadangi jie nesugrįžta nuo savo kelių.
8 Man padaugėjo jų našlių daugiau negu jūros smėlio; aš užleidau ant jų, prieš jaunuolių motiną, plėšiką vidudienį; aš jam daviau staiga užpulti, ir miestą apėmė siaubas.
9 Pagimdžiusioji septynis nusilpo; ji atidavė dvasią; jos saulė nusileido dar tebesant dienai; ji buvo sugėdinta ir suglumusi; o jų likutį aš atiduosiu kalavijui, jų priešų akivaizdoje“, – sako VIEŠPATS.
10 Vargas man, mano motina, kad mane pagimdei vaidijimosi ir ginčijimosi žmogumi visai žemei! Nei aš skolinau su palūkanomis, nei man skolino su palūkanomis, tačiau jie visi keikia mane.
11 VIEŠPATS tarė: „Tikrai su tavo likučiu bus gerai; tikrai aš padarysiu, kad tavo priešas gerai elgsis su tavimi nelaimės metu ir sielvarto metu.
12 Ar gali geležis sulaužyti šiaurės geležį ir plieną?
13 Tavo turtą ir tavo lobius duosiu be mokesčio išplėšti už visas tavo nuodėmes visose tavo ribose.
14 Ir nuvesiu tave su tavo priešais į šalį, kurios nepažįsti; nes mano pyktyje užsidegė ugnis, kuri degs ant jūsų“.
15 O VIEŠPATIE, tu žinai; atsimink mane ir aplankyk mane, ir atkeršyk už mane mano persekiotojams; nepašalink manęs pagal savo ilgą pakantumą; žinok, kad aš dėl tavęs kenčiu barimą.
16 Atsirado tavo žodžiai, ir aš juos valgiau; ir tavo žodis man buvo džiaugsmas ir mano širdies džiūgavimas; nes aš vadinuosi tavo vardu, o VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve.
17 Aš nesėdėjau pašaipūnų sambūryje ir nesidžiaugiau; aš sėdėjau vienišas dėl tavo rankos; nes tu pripildei mane pasipiktinimo.
18 Kodėl mano skausmas nuolatinis ir mano žaizda nepagydoma, nesiduodanti pagydoma? Ar tu man būsi visai kaip melagis, kaip nepatikimas vanduo?
19 Todėl taip sako VIEŠPATS: „Jei sugrįši, tada aš tave parvesiu, ir tu stovėsi mano akivaizdoje; ir jei tu išimsi tai, kas brangu, nuo to, kas bjauru, tu būsi kaip mano burna; tegul jie sugrįžta pas tave; bet tu nesugrįžk pas juos.
20 Ir aš padarysiu tave šitai tautai aptverta varine siena; ir jie kovos prieš tave, bet tavęs nenugalės; nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau ir tave išvaduočiau, – sako VIEŠPATS.
21 Ir aš tave išvaduosiu iš piktųjų rankos ir tave atpirksiu iš baisiųjų rankos“.