1Taip sako VIEŠPATS: „Kur yra skyrybų raštas jūsų motinos, kurią aš atleidau? Arba kuris iš mano skolintojų yra tas, kuriam aš jus pardaviau? Štai dėl savo neteisybių jūs pardavėte save, ir dėl jūsų nusižengimų jūsų motina atleista.
2Kodėl man atėjus nei vieno nebuvo? Man šaukiant, nebuvo kas atsilieptų? Ar tikrai per trumpa mano ranka, kad negali atpirkti? Arba, ar aš neturiu jėgos išvaduoti? Štai savo barimu aš išdžiovinu jūrą, upes paverčiu dykuma; jų žuvys dvokia, nes nėra vandens, ir padvesia iš troškulio.
3Aš apvelku dangus juodumu ir darau ašutinę jų apdangalu“.
4Viešpats DIEVAS man davė mokyto liežuvį, kad žinočiau kaip laiku kalbėti žodį pavargusiam; jis pažadina kas rytą, jis pažadina mano ausį, kad klausyčiausi kaip mokytas.
5Viešpats DIEVAS atvėrė man ausį, ir aš nemaištavau ir nenusisukau atgal.
6Aš daviau savo nugarą mušantiems ir savo skruostus – pešantiems plaukus; aš neslėpiau savo veido nuo sugėdinimo ir spjaudymo.
7Bet Viešpats DIEVAS man padės; todėl aš nebūsiu sugėdintas; todėl padariau savo veidą kaip titnagą, ir žinau, kad neturėsiu gėdytis.
8Arti yra tas, kuris mane išteisina; kas varžysis su manimi? Atsistokime kartu; kas yra mano priešininkas? Teprieina jis prie manęs.
9Štai Viešpats DIEVAS man padės; kas yra tas, kuris mane pasmerks? Štai jie visi pasens kaip drabužis; kandys juos suės.
10Kas yra tarp jūsų, kuris bijo VIEŠPATIES, kuris paklūsta jo tarno balsui, kuris vaikšto tamsoje ir neturi šviesos? Tas tepasitiki VIEŠPATIES vardu ir tesiremia savo Dievu.
11Štai jūs visi, kurie užkuriate ugnį, kurie apsupate save žiežirbomis; vaikščiokite savo ugnies šviesoje ir žiežirbose, kurias uždegėte. Tai jūs turėsite nuo mano rankos: jūs atsigulsite į sielvartą.