1Klausykite manęs, salos; ir klausykitės, tolimos tautos; VIEŠPATS mane pašaukė nuo įsčių, nuo mano motinos vidurių jis minėjo mano vardą.
2Ir jis padarė mano burną lyg aštrų kalaviją; jis paslėpė mane savo rankos šešėlyje ir padarė mane nugludinta strėle; jis paslėpė mane savo strėlinėje;
3ir man tarė: „Tu esi mano tarnas, o Izraeli, kuriame aš būsiu pašlovintas“.
4Tada aš tariau: „Aš veltui triūsiau, tuščiai ir veltui eikvojau savo jėgas; tačiau tikrai mano teismas yra pas VIEŠPATĮ ir mano darbas pas mano Dievą“.
5„O dabar, – sako VIEŠPATS, kuris nuo įsčių mane suformavo būti jo tarnu, kad sugrąžinčiau Jokūbą, – nors Izraelis nesusirinktų, tačiau aš būsiu šlovingas VIEŠPATIES akyse, ir mano Dievas bus mano stiprybė“.
6Ir jis tarė: „Per maža, kad tu būtum mano tarnas Izraelio gentims pakelti ir Izraelio išsaugotiems sugrąžinti; aš dar tave duosiu kaip šviesą pagonims, kad būtum mano išgelbėjimas iki žemės pakraščių“.
7Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, tam, kurį žmonės niekina, tam, kuriuo bjaurisi tauta, valdovų tarnui: „Karaliai pamatys ir pakils, taip pat kunigaikščiai garbins dėl VIEŠPATIES, kuris ištikimas, ir dėl Izraelio Šventojo, ir jis tave išsirinks“.
8Taip sako VIEŠPATS: „Priimtinu metu išklausiau tave ir išgelbėjimo dieną tau padėjau; aš tave išsaugosiu ir duosiu tave tautos sandorai, kad įtvirtintum žemę, kad duotum paveldėti apleistus paveldus;
9kad sakytum kaliniams: ‘Išeikite’; tiems, kurie tamsoje: ‘Pasirodykite’. Jie ganysis keliuose, ir jų ganyklos bus visose aukštumose.
10Jie nealks ir netrokš; ir jų neištiks nei kaitra, nei saulė; nes tas, kuris jų pasigaili, ves juos, prie vandens šaltinių juos vedžios.
11Ir aš padarysiu visus savo kalnus keliu, ir mano vieškeliai bus išaukštinti.
12Štai šitie ateis iš toli; ir štai šitie iš šiaurės ir iš vakarų; o šitie iš Sinimo šalies“.
13Giedokite, o dangūs; ir džiūgauk, o žeme; ir pratrūkite giedojimu, o kalnai; nes VIEŠPATS paguodė savo tautą ir savo prispaustųjų pasigailės.
14Bet Sionas sakė: „VIEŠPATS paliko mane, mano Viešpats pamiršo mane“.
15Ar gali moteris pamiršti savo žindomą vaiką, kad nepasigailėtų savo įsčių sūnaus? Taip, jos gal ir pamirštų, tačiau aš tavęs nepamiršiu.
16Štai aš tave išraižiau ant savo rankų delnų; tavo sienos nuolat yra mano akivaizdoje.
17Tavo vaikai skubės; tavo naikintojai ir tave nusiaubusieji išeis iš tavęs.
18Pakelk akis ir pažvelk aplinkui: tie visi susirenka ir ateina pas tave. „Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – tu tikrai jais visais apsirengsi kaip papuošalais, ir jais apsiriši, kaip jaunoji apsiriša.
19Nes tavo tuščios bei tavo negyvenamos vietos ir tavo sunaikinta šalis dabar bus per ankšta dėl gyventojų, o tie, kurie tave prarijo, bus toli.
20Vaikai, kuriuos tu turėsi po to, kai būsi praradęs kitus, vėl sakys tau į ausis: ‘Man per ankšta ta vieta; duok man vietos, kad galėčiau gyventi’.
21Tada tu tarsi savo širdyje: ‘Kas man pagimdė šituos? Aš juk praradau savo vaikus ir esu apleista, belaisvė, perkeliama ten ir atgal; ir kas šituos užaugino? Štai aš buvau palikta viena; šitie – kur jie buvo?’“
22Taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai aš pakelsiu savo ranką į pagonis ir iškelsiu savo vėliavą tautoms; ir jie atgabens tavo sūnus savo rankose, ir tavo dukterys bus nešamos ant jų pečių.
23O karaliai bus tavo maitintojai, ir jų karalienės – tavo žindyvės; jie tau nusilenks veidu į žemę ir laižys tavo kojų dulkes; ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS; nes tie, kurie manęs laukia, nebus sugėdinti“.
24Ar iš galingojo atims grobį? Ar teisėtas belaisvis bus išvaduotas?
25Bet taip sako VIEŠPATS: „Net galingojo belaisviai bus atimti, ir baisiojo grobis bus išvaduotas; nes aš varžysiuos su tuo, kuris varžosi su tavimi, ir tavo vaikus išgelbėsiu.
26Ir aš maitinsiu tavo engėjus jų pačių kūnu; ir jie pasigers nuo savo pačių kraujo kaip nuo saldaus vyno; ir visi kūnai žinos, kad aš, VIEŠPATS, esu tavo Gelbėtojas ir tavo Atpirkėjas, Jokūbo Galingasis“.