1„Klausykite to, o Jokūbo namai, kurie vadinatės Izraelio vardu ir esate išėję iš Judos vandenų, kurie prisiekiate VIEŠPATIES vardu ir minite Izraelio Dievą, bet ne tiesoje ir ne teisume.
2Nes jie vadina save esančiais iš šventojo miesto ir remiasi Izraelio Dievu; jo vardas – kariuomenių VIEŠPATS.
3Aš paskelbiau ankstesnius dalykus nuo pradžios; jie išėjo iš mano burnos, ir aš juos išdėsčiau; akimirksniu aš tai padariau, ir jie įvyko.
4Kadangi aš žinojau, kad tu užsispyręs, kad tavo sprandas yra geležinė sausgyslė ir tavo kakta varinė,
5aš tau tai pranešiau nuo pradžios; prieš įvykstant aš tau tai paskelbiau; kad nesakytum: ‘Mano stabas tai padarė, mano raižytas atvaizdas, mano nulietas atvaizdas tai įsakė’.
6Tu girdėjai, pamatyk visa tai; argi jūs to nepripažinsite? Nuo to laiko aš tau paskelbiau naujų dalykų, būtent slaptų dalykų, ir tu jų nežinojai.
7Jie sutverti dabar, o ne nuo pradžios; tai yra, pirmiau tos dienos, kai tu jų negirdėjai, kad nesakytum: ‘Štai aš juos žinojau’.
8Taip, tu negirdėjai, taip, nežinojai; taip, nuo to laiko, kai tavo ausis nebuvo atverta; nes aš žinojau, kad tu būtumei pasielgęs labai išdavikiškai, ir nuo įsčių tave vadino nusižengėliu.
9Dėl savo vardo aš atidėsiu savo pyktį ir vardan savo gyriaus aš dėl tavęs susilaikysiu, kad tavęs neiškirsčiau.
10Štai aš tave išvaliau, bet ne su sidabru; aš tave išsirinkau vargo krosnyje.
11Dėl savęs – dėl savęs tai darysiu; nes kaipgi būtų suterštas mano vardas? Ir savo šlovės aš neduosiu kitam.
12Klausyk manęs, o Jokūbai, Izraeli, mano pašauktasis; aš esu tas; aš esu pirmasis, aš esu ir paskutinysis.
13Taipogi mano ranka padėjo žemės pamatą, ir mano dešinė sprindžiais išmatavo dangus; kai aš juos pašaukiu, jie atsistoja drauge.
14Susirinkite, jūs visi, ir klausykite; kas tarp jų yra paskelbęs šituos dalykus? VIEŠPATS jį pamilo; jis įvykdys jo norą ant Babilono, ir jo ranka bus ant chaldėjų.
15Aš – būtent aš kalbėjau; taip, aš jį pašaukiau; aš jį atvedžiau ir jis padarys jo kelią klestintį.
16Priartėkite prie manęs, klausykite to: ‘Nuo pradžios aš nekalbėjau slaptai; nuo to laiko, kai tai buvo, aš ten esu; o dabar Viešpats DIEVAS ir jo Dvasia pasiuntė mane’.
17Taip sako VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: ‘Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris tave moko, kas naudinga, kuris tave veda keliu, kuriuo tu turi eiti.
18O kad tu būtum klausęs mano įsakymų! Tada tavo ramybė būtų buvusi kaip upė, ir tavo teisumas – kaip jūros bangos;
19taip pat ir tavo sėkla būtų buvusi kaip smiltys, ir tavo vidurių palikuonys – kaip jų grūdeliai; jo vardas nebūtų buvęs iškirstas nei išnaikintas iš mano akivaizdos’.
20Išeikite iš Babilono, bėkite nuo chaldėjų, giedojimo balsu skelbkite, sakykite tai, tarkite tai iki žemės pakraščių; sakykite: ‘VIEŠPATS atpirko savo tarną Jokūbą’.
21Ir jie netroško, kai jis juos vedė per dykumas; jis padarė, kad vandenys jiems tekėtų iš uolos; taipogi jis perskėlė uolą, ir ištryško vandenys.
22„Nedorėliui nėra ramybės“, – sako VIEŠPATS.