Isaiah 41
1 „O salos, nutilkite prieš mane; ir tegul tautos atnaujina savo jėgas; tegul jos priartėja; paskui tegul jos kalba: ‘Kartu artinkimės į teismą’.
2 Kas prikėlė teisųjį iš rytų, pašaukė jį atsistoti ant kojų, davė jo akivaizdon tautas ir padarė jį karalių valdovu? Jis davė juos kaip dulkes jo kalavijui ir kaip nešiojamus šiaudus jo lankui.
3 Jis vijosi juos ir saugiai perėjo, būtent keliu, kuriuo nebuvo ėjęs savo kojomis.
4 Kas tai nuveikė ir padarė, pašaukdamas kartas nuo pradžios? Aš, VIEŠPATS, pirmasis, ir su paskutiniaisiais; aš esu tas.
5 Salos tai matė ir bijojo; žemės pakraščiai išsigandę prisiartino ir atėjo.
6 Jie kiekvienas padėjo savo artimui ir kiekvienas sakė savo broliui: ‘Būk drąsus’.
7 Taigi, dailidė padrąsina auksakalį, o lygintojas kūju – ant priekalo kalantį, sakydamas: ‘Jis paruoštas sulitavimui’; ir jis pritvirtina jį vinimis, kad šis nejudėtų.
8 Bet tu, Izraeli, esi mano tarnas, Jokūbas, kurį išsirinkau, mano draugo Abraomo sėkla.
9 Tu, kurį paėmiau nuo žemės pakraščių ir pašaukiau tave iš jos vyriausiųjų, ir tau pasakiau: ‘Tu esi mano tarnas; aš tave išsirinkau ir tavęs neatmesiu’.
10 Nebijok, nes aš esu su tavimi; nebūk sunerimęs; nes aš esu tavo Dievas; aš sustiprinsiu tave; taip, aš tau padėsiu; taip, aš tave palaikysiu savo teisumo dešine.
11 Štai visi, kurie buvo įsiutę prieš tave, gėdysis ir bus suglumę; jie bus kaip niekas; ir pražus tie, kurie vaidijasi su tavimi.
12 Tu jų ieškosi ir nerasi – tų, kurie ginčijosi su tavimi; tie, kurie kariauja prieš tave, bus kaip niekas ir kaip visiškas niekas.
13 Nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, laikysiu tavo dešinę ranką, tau sakydamas: ‘Nebijok; aš tau padėsiu’.
14 Nebijok, tu kirmine, Jokūbai, jūs Izraelio žmonės; aš tau padėsiu, – sako VIEŠPATS ir tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis.
15 – Štai aš padarysiu tave nauju, aštriu kuliamuoju įrankiu, turinčiu dantis; tu kulsi kalnus ir juos sutrupinsi, ir kalvas padarysi kaip pelus.
16 Tu juos vėtysi, o vėjas juos nuneš ir viesulas juos išsklaidys; ir tu džiūgausi VIEŠPAČIU ir girsiesi Izraelio Šventuoju.
17 Kai vargšai ir nepasiturintys ieškos vandens, bet jo nebus, ir jų liežuvis sudžius iš troškulio, aš, VIEŠPATS, juos išklausysiu, aš, Izraelio Dievas, jų nepaliksiu.
18 Aš atversiu upes aukštumose ir šaltinius slėnių vidury; aš padarysiu dykumą vandens telkiniu ir sausą žemę – vandens versmėmis.
19 Tyruose pasodinsiu kedrų, šitimų, mirtų ir alyvmedžių; aš pasodinsiu dykumoje kartu egles, pušis ir buksmedžius;
20 kad jie kartu matytų ir žinotų, ir apsvarstytų, ir suprastų, jog VIEŠPATIES ranka tai padarė ir Izraelio Šventasis tai sutvėrė.
21 Pateikite savo bylą, – sako VIEŠPATS, – išgimdykite savo tvirtus argumentus, – sako Jokūbo Karalius.
22 Tegul jie juos išgimdo ir mums paskelbia, kas įvyks; tepaskelbia ankstesnius dalykus, kas jie buvo, kad juos apsvarstytume ir žinotume jų baigtį; arba paskelbkite mums ateinančius dalykus.
23 Paskelbkite tai, kas ateis po to, kad žinotume, jog jūs esate dievai; taip, darykite gera ar darykite bloga, kad būtume sunerimę ir kartu tai pamatytume.
24 Štai jūs esate niekas, ir jūsų darbas yra niekas; pasibjaurėjimas yra tas, kuris pasirenka jus.
25 Aš pakėliau vieną iš šiaurės, ir jis ateis; iš saulėtekio jis šauksis mano vardo; ir jis ateis ant kunigaikščių kaip ant kalkių skiedinio ir kaip puodžius mina molį.
26 Kas paskelbė nuo pradžios, kad žinotume, ir iš anksto, kad sakytume: ‘Jis teisus’? Taip, nėra kas paskelbtų, taip, nėra kas praneštų, taip, nėra, kas girdėtų jūsų žodžius.
27 Pirmas sakys Sionui: ‘Štai, štai jie’; ir Jeruzalei duosiu tą, kuris neša gerą žinią.
28 Nes aš pažiūrėjau, bet nebuvo nei vieno; būtent tarp jų, bet nebuvo jokio patarėjo, kad man jų paklausus atsakytų nors žodį.
29 Štai jie visi yra tuštybė, jų darbai yra niekas; jų nulieti atvaizdai yra vėjas ir sumaištis“.