1„Guoskite, guoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas.
2– Paguodžiančiai kalbėkite Jeruzalei ir šaukite jai, kad užsibaigė jos kariavimas, kad jos neteisybė atleista; nes ji gavo iš VIEŠPATIES rankos dvigubai už visas savo nuodėmes“.
3Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite VIEŠPATIES kelią, tiesų darykite vieškelį mūsų Dievui dykumoje.
4Kiekvienas slėnis bus iškeltas, ir kiekvienas kalnas bei kalva bus pažeminti; kas kreiva, bus ištiesinta, ir nelygios vietos – išlygintos;
5ir VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta, ir ją išvys kartu visi kūnai; nes VIEŠPATIES burna tai kalbėjo“.
6Balsas tarė: „Šauk“. Ir jis tarė: „Ką man šaukti?“ „Visi kūnai yra žolė, ir visas jų grožis – kaip lauko gėlė;
7žolė sudžiūna, gėlė nuvysta, nes VIEŠPATIES dvasia pučia į ją; iš tikrųjų tauta yra žolė.
8Žolė sudžiūna, gėlė nuvysta, bet mūsų Dievo žodis išsilaikys per amžius“.
9O Sione, kuris neši gerą žinią, užlipk į aukštą kalną; o Jeruzale, kuri neši gerą žinią, pakelk galingai savo balsą; pakelk jį, nebijok; sakyk Judos miestams: „Štai jūsų Dievas!“
10Štai Viešpats DIEVAS ateis su galinga ranka, ir jo ranka dėl jo valdys; štai jo atpildas yra su juo, ir jo darbas jo priešakyje.
11Jis ganys savo kaimenę kaip piemuo: savo ranka jis surinks avinėlius ir nešios juos savo užantyje, ir švelniai vedžios esančias su jaunikliais.
12Kas išmatavo vandenis savo sauja ir išmatavo dangų sprindžiu, ir apėmė žemės dulkes saiku, ir pasvėrė kalnus svarstyklėmis ir kalvas svertais?
13Kas nukreipė VIEŠPATIES Dvasią arba, būdamas jo patarėju, jį pamokė?
14Su kuo jis tarėsi, kas jį pamokė ir išmokė jį teismo tako bei išmokė jį pažinimo ir parodė jam supratimo kelią?
15Štai tautos yra kaip lašas iš kibiro ir yra laikomos smulkiomis dulkėmis ant svarstyklių; štai salas jis pakelia kaip dulkeles.
16Libano nepankanka deginimui nei jo žvėrių nepakanka deginamajai aukai.
17Visos tautos prieš jį yra kaip niekas; jis jas laiko mažesnėmis už nieką ir tuštybę.
18Tad su kuo palyginsite Dievą? Arba, ką panašaus jūs palyginsite su juo?
19Meistras nulieja raižytą atvaizdą, o auksakalys padengia jį auksu ir išlieja sidabrines grandines.
20Tas, kuris yra taip nuskurdęs, kad neturi aukos, pasirenka nepūvantį medį; jis suieško sau sumanų meistrą, kad pagamintų raižytą atvaizdą, kuris nejudėtų.
21Ar nežinojote? Ar negirdėjote? Ar jums nebuvo kalbėta nuo pradžios? Ar nesupratote nuo žemės pamatų?
22Tai jis, kuris sėdi ant žemės rutulio, ir jos gyventojai yra kaip žiogai; kuris ištiesia dangus kaip uždangalą ir išskleidžia juos kaip palapinę joje gyventi;
23kuris paverčia kunigaikščius niekais; žemės teisėjus jis padaro kaip tuštybę.
24Taip, jie dar nebus pasisodinę; taip, jie dar nebus pasisėję; taip, jų kamienas dar nebus išleidęs šaknų į žemę, ir jis papūs į juos, ir jie nuvys, ir viesulas juos nuneš kaip ražieną.
25„Tad su kuo mane palyginsite, arba, kam prilygčiau?“ – sako Šventasis.
26Pakelkite aukštyn savas akis ir žiūrėkite, kas sukūrė šituos dalykus, kas išveda jų kariuomenę pagal skaičių; savo galios didybe jis vadina juos visus vardais, kadangi jis yra galingas jėga; nei vieno netrūksta.
27Kodėl sakai, Jokūbai, ir kalbi, Izraeli: „Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES ir mano teismas praėjęs mano Dievui pro šalį“?
28Ar tu nežinojai? Ar tu negirdėjai, kad amžinasis Dievas, VIEŠPATS, žemės pakraščių Sutvėrėjas, nenusilpsta ir nepavargsta? Jo supratimas neištiriamas.
29Jis duoda nusilpusiam jėgų ir bejėgiui padidina stiprybę.
30Net jaunuoliai nusilpsta ir pavargsta, ir jauni vyrai visiškai pargriūna;
31bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, atnaujins savo jėgas; jie pakils sparnais kaip ereliai; jie bėgs ir nepavargs; jie vaikščios ir nenusilps.