1Tą dieną šita giesmė bus giedama Judos šalyje: „Mes turime tvirtą miestą: Dievas paskirs išgelbėjimą sienoms ir pylimams.
2Atidarykite vartus, kad įeitų teisi tauta, kuri saugo tiesą.
3Tu išsaugosi tobulą ramybę tam, kurio mintys pasilieka su tavimi; nes jis pasitiki tavimi.
4Pasitikėkite VIEŠPAČIU per amžius; nes VIEŠPATYJE JEHOVOJE yra amžina stiprybė;
5nes jis nužemina gyvenančius aukštai; didingą miestą jis pažemina; jis pažemina jį iki žemės; jis nuverčia jį į dulkes.
6Jį sutryps koja – vargšų kojos, nepasiturinčiųjų žingsniai.
7Teisiojo kelias – tiesumas; tu, pats tiesiausias, pasveri teisiojo takus.
8Taip, tavo teismų kelyje, o VIEŠPATIE, mes laukėme tavęs; mūsų siela troško tavo vardo ir prisiminimo apie tave.
9Savo siela troškau tavęs naktį; taip, savo dvasia mano viduje anksti ieškosiu tavęs; nes kai tavo teismai yra žemėje, pasaulio gyventojai mokysis teisumo.
10Teparodo nedorėliui palankumą, tačiau jis neišmoks teisumo; tiesumo šalyje jis elgsis neteisiai ir nežiūrės į VIEŠPATIES didybę.
11VIEŠPATIE, tavo ranka pakelta, tačiau jie nemato; bet jie matys ir susigės dėl savo pavydo tautai; taip, tavo priešų ugnis juos prarys.
12VIEŠPATIE, tu mums paskirsi ramybę; nes tu mumyse taipogi atlikai visus mūsų darbus.
13O VIEŠPATIE, mūsų Dieve, be tavęs mums viešpatavo kiti viešpačiai; tačiau tik per tave mes minėsime tavo vardą.
14Jie mirę, jie negyvens; jie mirę, jie neatsikels; todėl tu juos aplankei ir sunaikinai, ir visą jų atminimą pražudei.
15Tu padauginai tautą, o VIEŠPATIE, padauginai tautą; tu pašlovintas; tu ją perkėlei toli, iki visų žemės pakraščių.
16VIEŠPATIE, bėdoje jie aplankė tave, jie liejo maldą, kai tavo bausmė buvo ant jų.
17Kaip nėščia moteris artėjant jos gimdymui yra skausmuose ir šaukia savo skausmuose, tokie mes buvome tavo akyse, o VIEŠPATIE.
18Mes buvome nėšti, buvome skausmuose, mes tarsi pagimdėme vėją; mes neįvykdėme žemėje jokio išlaisvinimo; nei pasaulio gyventojai nekrito.
19Tavo mirusieji gyvens, kartu su mano mirusiu kūnu jie kelsis. Pabuskite ir giedokite, gyvenantys dulkėse; nes tavo rasa yra kaip žolių rasa, ir žemė išmes mirusiuosius.
20Ateik, mano tauta, įeik į savo kambarius ir užrakink savo duris paskui save; pasislėpk tarsi trumpam akimirksniui, kol praeis pasipiktinimas.
21Nes štai VIEŠPATS išeina iš savo vietos bausti žemės gyventojų už jų neteisybę; žemė irgi atidengs savo kraują ir nebeslėps savo užmuštųjų“.