1O VIEŠPATIE, tu esi mano Dievas; aš tave aukštinsiu, aš girsiu tavo vardą; nes tu padarei nuostabių dalykų; tavo patarimai nuo seno yra ištikimybė ir tiesa.
2Nes tu pavertei miestą krūva, sutvirtintą miestą griuvėsiais; kad svetimšalių rūmai nebebūtų miestas; jis niekada nebus atstatytas.
3Todėl stipri tauta šlovins tave, baisių tautų miestas tavęs bijos.
4Nes tu buvai stiprybė vargšui, stiprybė nepasiturinčiajam jo varge, prieglobstis nuo audros, šešėlis nuo kaitros, kai baisiųjų pūtimas yra kaip audra prieš sieną.
5Tu numalšinsi svetimšalių triukšmą kaip kaitrą sausoje vietoje; būtent kaitrą debesies šešėliu; baisiųjų atžala bus nužeminta.
6Ir kariuomenių VIEŠPATS šiame kalne suruoš visoms tautoms riebalų pokylį, pokylį nusistovėjusių vynų, kaulų smegenimis gausių riebalų, gerai išvalytų nusistovėjusių vynų.
7Ir jis sunaikins šiame kalne paviršių dangos, apdengusios visas tautas, šydą, užtiestą ant visų tautybių.
8Jis prarys mirtį pergalėje; ir Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų; ir savo tautos papeikimą jis pašalins nuo visos žemės; nes VIEŠPATS tai kalbėjo.
9Ir tą dieną sakys: „Štai tai mūsų Dievas; mes jo laukėme, ir jis mus išgelbės; tai VIEŠPATS; mes jo laukėme, mes linksminsimės ir džiaugsimės jo išgelbėjimu.
10Nes VIEŠPATIES ranka ilsėsis šiame kalne, o Moabas bus po juo sumindytas, kaip suminami šiaudai mėšlo krūvai.
11Ir jis išskės savo rankas jų viduryje, kaip plaukiantysis išskečia rankas plaukti; ir jis pažemins jų išdidumą kartu su jų rankų grobiu.
12Ir tavo sienų aukšto forto tvirtovę jis pažemins, nuvers, nustums žemėn į dulkes.