1Damasko našta. „Štai Damaskas pašalintas, kad nebebūtų miestu, ir jis bus griuvėsių krūva.
2Palikti Aroero miestai; jie bus kaimenėms, kurios gulės, ir niekas jų nebaidys.
3Taipogi dings tvirtovės iš Efraimo ir karalystė iš Damasko, ir Sirijos likutis; jie bus kaip Izraelio vaikų šlovė“, – sako kariuomenių VIEŠPATS.
4„Ir tą dieną atsitiks, kad sumenkės Jokūbo šlovė ir jo kūno riebalai suliesės.
5Ir bus, kaip kad pjovėjas nuima javus ir savo ranka nupjauna varpas; ir bus, kaip renkančiam varpas Refaimo slėnyje.
6Tačiau jame išliks vynuogių parankos, kaip kad nukračius alyvmedį: dvi ar trys alyvos – viršutinės šakos viršūnėje, keturios ar penkios – jos tolimiausiose vaisingose šakose“, – sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas.
7Tą dieną žmogus žiūrės į savo Kūrėją, ir jo akys atsižvelgs į Izraelio Šventąjį.
8Ir jis nežiūrės į aukurus – savo rankų darbą, ir neatsižvelgs į tai, ką padarė jo pirštai, nei į giraites, nei į atvaizdus.
9Tą dieną jo tvirti miestai bus kaip apleista šaka, aukščiausia atžala, kurią jie paliko dėl Izraelio vaikų, ir ten bus suniokojimas.
10Kadangi tu pamiršai savo išgelbėjimo Dievą ir neatsiminei savo stiprybės uolos, todėl tu pasodinsi geistinus sodinius ir apsodinsi tai svetimais daigais;
11dieną tu auginsi savo sodinius, o rytą darysi, kad tavo sėkla vešėtų; bet derlius bus krūva tą liūdesio ir didelio sielvarto dieną.
12Vargas daugelio tautų miniai, kurios triukšmauja kaip jūrų ūžimas; ir tautų veržimuisi, kurios veržiasi kaip veržiasi galingi vandenys!
13Tautos veršis kaip veržiasi vandenų daugybė; bet Dievas juos subars, ir jie bėgs tolyn, ir bus vaikomi kaip kalnų pelai nuo vėjo ir kaip riedulys nuo viesulo.
14Ir štai vakare – bėda; o prieš rytą jo nėra. Toks likimas tų, kurie mus apiplėšia, ir burtas tų, kurie mus apgrobia.