1Siųskite avinėlį šalies valdovui iš Selos į dykumą Siono dukters kalnui.
2Nes bus – kaip klaidžiojantis paukštis, išmestas iš lizdo, taip bus Moabo dukterys prie Arnono brastų.
3Sušauk pasitarimą, įvykdyk teismą; padaryk, kad tavo šešėlis būtų kaip naktis per patį vidurdienį; paslėpk atstumtuosius; neišduok klaidžiojančių.
4Tegul mano atstumtieji gyvena pas tave, Moabai; būk jiems prieglauda nuo plėšiko veido; nes prievartautojo nebėra, plėšikas liaujasi, engėjai išnaikinti iš šalies.
5Gailestingumu bus įtvirtintas sostas; ir jis sėdės jame tiesoje, Dovydo padangtėje, teisdamas ir ieškodamas teismo, ir paskubindamas teisumą.
6Mes girdėjome apie Moabo išdidumą; jis labai išdidus; būtent apie jo puikybę, jo išdidumą ir jo rūstybę; bet jo melai ne tokie.
7Todėl Moabas kauks dėl Moabo, kiekvienas kauks; dėl Kir-Hareseto pamatų jūs gedėsite; tikrai jie sumušti.
8Nes išdžiūvo Hešbono laukai ir Sibmos vynmedis; pagonių viešpačiai nulaužė jo pagrindinius sodinukus, jie atėjo iki Jazero, jie klaidžiojo per dykumą; jo šakos išsiplėtusios, jos perėjusios anapus jūros.
9Todėl raudosiu Jazero verksmu dėl Sibmos vynmedžio; aš laistysiu tave savo ašaromis, o Hešbone ir Eleale; nes šauksmas dėl tavo vasaros vaisių ir dėl tavo pjūties nupuolė.
10Džiaugsmas ir džiūgavimas pašalinti iš derlingo lauko; vynuogynuose nebus giesmių ir nebus ten šūkavimų; mindytojai nemindžios vyno savo spaudyklose; aš padariau galą jų vynuogių rinkimo šūkavimui.
11Todėl mano viduriai skambės kaip arfa dėl Moabo, ir mano vidus dėl Kir-Harešo.
12Ir įvyks, kai pasirodys, kad Moabas nusivarginęs aukštumoje, jis ateis į savo šventovę melstis; bet jis nieko nelaimės.
13Tai yra žodis, kurį VIEŠPATS nuo ano laiko yra kalbėjęs apie Moabą.
14Bet dabar VIEŠPATS kalbėjo, sakydamas: „Per trejus metus, kaip samdinio metus, Moabo šlovė bus paniekinta su visa ta didžiule minia; o likutis bus labai mažas ir silpnas“.