1Todėl bijokime, kad kuris iš jūsų neatrodytų atsilikęs nuo mums palikto pažado įeiti į jo poilsį.
2Nes mums buvo paskelbta evangelija kaip ir jiems, bet paskelbtas žodis jiems nedavė naudos, nebuvęs sujungtas su tikėjimu tuose, kurie jį girdėjo.
3Nes mes, kurie įtikėjome, įeiname į poilsį, kaip jis sakė: „Kaip aš prisiekiau savo rūstybėje, jeigu jie įeis į mano poilsį“; nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio įkūrimo.
4Nes jis tam tikroje vietoje apie septintąją dieną kalbėjo šitaip: „Ir Dievas septintąją dieną ilsėjosi nuo visų savo darbų“.
5Ir toje vietoje vėl: „Jeigu jie įeis į mano poilsį“.
6Tad kadangi pasilieka, kad kai kurie turi į jį įeiti, o tie, kuriems ji pirma buvo paskelbta, į jį neįėjo dėl netikėjimo;
7vėlgi, jis apriboja tam tikra diena, sakydamas Dovyde: „Šiandien“, – po tokio ilgo laiko; kaip yra pasakyta: „Šiandien, jei išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.
8Nes jeigu Jėzus būtų jiems davęs poilsį, tuomet po to jis nebūtų kalbėjęs apie kitą dieną.
9Todėl Dievo tautai pasilieka poilsis.
10Nes tas, kuris įėjo į jo poilsį, irgi paliovė savo darbus, kaip Dievas – savus.
11Todėl stenkimės įeiti į tą poilsį, kad kuris nenupultų, sekdamas tuo pačiu netikėjimo pavyzdžiu.
12Nes Dievo žodis yra gyvas ir galingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantis iki ten, kur persiskiria siela ir dvasia, ir sąnariai bei kaulų smegenys, ir įžvelgiantis širdies mintis bei ketinimus.
13Ir nėra nei vieno sutvėrimo neaiškaus jo akyse; bet visa yra nuoga ir atidengta akims to, su kuriuo turime reikalą.
14Tad kadangi turime didį aukščiausiąjį kunigą, perėjusį į dangus, Jėzų, Dievo Sūnų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.
15Nes mes turime ne tokį aukščiausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių; bet kuris buvo visais atžvilgiais gundytas, kaip ir mes, tačiau be nuodėmės.
16Todėl drąsiai ateikime prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu laiku.