1Atsimink savo Sutvėrėją savo jaunystės dienomis, kol dar neateina piktosios dienos ir neprisiartina metai, kai tu sakysi: „Neturiu jose pasitenkinimo“;
2kol dar neaptemo saulė ar šviesa, ar mėnulis, ar žvaigždės ir debesys nesugrįžo po lietaus;
3tą dieną, kai drebės namų sargai ir stipruoliai susilenks, ir malėjai liausis, nes jų mažai, ir kurie žiūri pro langus, aptems,
4ir užsidarys durys gatvėse, kai malimo garsas susilpnės, ir jis kelsis paukščiams sučiulbėjus, ir vi?sos muzikos dukterys pritils;
5taipogi, kai jie bijos aukštumos, ir baimės bus kelyje, ir migdolo medis vešės, ir žiogas bus našta, ir noras pradings; nes žmogus eina į savo ilgalaikius namus, ir raudotojai vaikštinėja aplinkui gatvėse;
6arba kol dar neatsirišo sidabrinė virvė ar nesudužo auksinis dubuo, ar ąsotis nesudužo prie šaltinio, ar nesulūžo ratas prie rezervuaro.
7Tada dulkės sugrįš į žemę, kaip buvo; o dvasia sugrįš pas Dievą, kuris ją davė.
8Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas; viskas yra tuštybė.
9Ir be to, kadangi pamokslininkas buvo išmintingas, jis vis mokė tautą pažinimo; taip, jis kreipė didelį dėmesį ir suieškojo, ir sudėliojo daug patarlių.
10Pamokslininkas ieškojo, kad surastų priimtinų žodžių; ir, kas buvo surašyta, buvo tiesu, būtent tiesos žodžiai.
11Išmintingųjų žodžiai yra kaip badikliai ir kaip susirinkimų valdovų įkaltos vinys, kurie yra duoti nuo vieno ganytojo.
12Ir toliau, mano sūnau, per šituos leiskis įspėjamas; daugybės knygų sudarymui nėra galo; o daug studijavimo nuvargina kūną.
13Pasiklausykime viso dalyko išvados: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai visa žmogaus pareiga.
14Nes Dievas atves į teismą kiekvieną darbą su kiekvienu paslėptu dalyku, ar jis būtų geras, ar blogas.