1Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius sapnavo ir matė savo galvos regėjimus savo lovoje; paskui jis užrašė sapną ir papasakojo tų dalykų visumą.
2Danielius kalbėjo ir tarė: „Aš naktį mačiau savo regėjime, ir štai keturi dangaus vėjai grūmėsi ant Didžiosios jūros.
3Ir iš jūros išlipo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito.
4Pirmasis buvo kaip liūtas ir turėjo erelio sparnus; aš stebėjau, kol jo sparnai buvo nuplėšti, ir jis buvo pakeltas nuo žemės ir pastatytas ant kojų kaip žmogus, ir jam buvo duota žmogaus širdis.
5Ir štai kitas, antras žvėris, panašus į lokį, ir jis buvo pasikėlęs ant vienos pusės ir turėjo tris šonkaulius savo nasruose tarp savo dantų; ir jam taip pasakė: „Kelkis, ėsk daug mėsos“.
6Po to aš mačiau, ir štai kitas kaip leopardas, kuris turėjo keturis skrajūno sparnus ant nugaros; taipogi keturias galvas turėjo šis žvėris; ir jam buvo duota valdžia.
7Po to aš mačiau nakties regėjimuose, ir štai ketvirtas žvėris, bauginantis ir baisus, ir nepaprastai stiprus; ir jis turėjo didelius geležinius dantis; jis rijo ir triuškino, ir mindė kojomis tai, kas buvo likę; jis skyrėsi nuo visų žvėrių, buvusių pirma jo; ir jis turėjo dešimt ragų.
8Aš stebėjau ragus, ir štai tarp jų išdygo kitas, mažas ragas, prieš kurį buvo išrauti su šaknimis trys iš pirmųjų ragų; ir štai tame rage buvo akys lyg žmogaus akys ir burna, kalbanti didžius dalykus.
9Aš mačiau, kol sostai buvo nuversti ir atsisėdo dienų Senolis, kurio drabužis buvo baltas kaip sniegas, o jo galvos plaukai – kaip gryna vilna; jo sostas buvo kaip ugnies liepsna, o jo ratai – kaip deganti ugnis.
10Ugninė srovė liejosi ir tekėjo nuo jo akivaizdos; tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo, ir dešimtys tūkstančių kart dešimt tūkstančių stovėjo jo akivaizdoje; teismas atsisėdo, ir knygos buvo atskleistos.
11Tada aš žiūrėjau, nes buvo balsas didžių žodžių, kuriuos kalbėjo ragas; aš žiūrėjau, kol žvėris buvo užmuštas ir jo kūnas sunaikintas bei atiduotas deginančiai ugniai.
12O iš likusių žvėrių buvo atimta jų valdžia; tačiau jiems buvo prailgintas gyvenimas laikui ir metui.
13Aš mačiau nakties regėjimuose, ir štai su dangaus debesimis atėjo tarsi žmogaus Sūnus ir atėjo prie dienų Senolio ir buvo privestas jo akivaizdon.
14Ir jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visos tautos, tautybės ir kalbos jam tarnautų; jo valdžia – amžina valdžia, kuri nepraeis, ir jo karalystė tokia, kuri nebus sunaikinta.
15Aš, Danielius, sielvartavau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano galvos regėjimai kėlė man nerimą.
16Aš priėjau prie vieno iš šalia stovinčių ir paklausiau jo viso to tiesos. Taigi jis man pasakė ir davė man žinoti tų dalykų aiškinimą.
17„Šitie dideli žvėrys, kurie yra keturi, yra keturi karaliai, kurie kils iš žemės.
18Bet Aukščiausiojo šventieji ims karalystę ir turės tą karalystę per amžius, per amžių amžius“.
19Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo visų kitų, nepaprastai baisų, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir mindė kojomis tai, kas buvo likę;
20ir apie dešimt ragų, esančių ant jo galvos, ir apie kitą, kuris išdygo ir prieš kurį trys iškrito; būtent apię tą ragą, kuris turėjo akis bei burną, kalbančią labai didžius dalykus, kuris atrodė didesnis už kitus.
21Aš žiūrėjau, ir tas ragas kariavo su šventaisiais ir juos nugalėjo;
22kol atėjo dienų Senolis, ir Aukščiausiojo šventiesiems buvo duotas teismas; ir atėjo laikas, kai šventieji pasisavino karalystę.
23Jis taip tarė: „Ketvirtasis žvėris bus ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių ir suris visą žemę, sumindžios ją ir sutriuškins.
24O dešimt ragų iš tos karalystės yra dešimt karalių, kurie iškils; o po jų iškils kitas; jis skirsis nuo pirmųjų ir pavergs tris karalius.
25Jis kalbės didžius žodžius prieš Aukščiausiąjį, išsekins Aukščiausiojo šventuosius ir užsimanys pakeisti laikus ir įstatymus; ir jie bus atiduoti į jo rankas iki laiko, laikų ir pusės laiko.
26Bet teismas sėsis, ir jie atims jo valdžią, kad galutinai ją sunaikintų ir sugriautų.
27O karalystė, valdžia ir karalystės didybė po visu dangumi bus duota Aukščiausiojo šventųjų tautai; jo karalystė yra amžina karalystė, ir visos valdžios jam tarnaus ir paklus“.
28Čia baigiasi tas dalykas. Man, Danieliui, mano apmąstymai kėlė didelį nerimą, ir mano veidas ant manęs pasikeitė; bet tą dalyką laikiau savo širdyje.