1Darijui patiko paskirti karalystei šimtą dvidešimt kunigaikščių, kurie vadovautų visai karalystei;
2o jiems vadovauti – tris pirmininkus, iš kurių Danielius buvo pirmas; kad kunigaikščiai jiems atsiskaitytų, ir karalius neturėtų nuostolio.
3Tada tas Danielius buvo pranašesnis už pirmininkus ir kunigaikščius, nes nepaprasta dvasia buvo jame; ir karalius manė jį paskirti visos karalystės valdovu.
4Tada pirmininkai ir kunigaikščiai siekė surasti priežastį prieš Danielių dėl karalystės; bet negalėjo rasti jokios priežasties nei kaltės; nes jis buvo ištikimas, ir jokios klaidos nei kaltės nebuvo rasta jame.
5Tada tie vyrai sakė: „Mes nerasime prieš šitą Danielių jokios priežasties, nebent ją rasime prieš jį dėl jo Dievo įstatymo“.
6Tada tie pirmininkai ir kunigaikščiai susirinko pas karalių ir taip jam tarė: „Karaliau Darijau, gyvuok per amžius.
7Visi karalystės pirmininkai, valdytojai, kunigaikščiai, patarėjai ir vadai susitarė įsteigti karališkąjį įstatą ir išleisti tvirtą įsaką, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų ko nors prašys kokio nors Dievo ar žmogaus, o ne tavęs, o karaliau, būtų įmestas į liūtų narvą.
8Dabar, o karaliau, įtvirtink įsaką ir pasirašyk raštą, kad jis nebūtų pakeičiamas pagal medų ir persų įstatymą, kuris nesikeičia“.
9Todėl karalius Darijus pasirašė raštą ir įsaką.
10Na, o kai Danielius sužinojo, kad raštas buvo pasirašytas, jis nuėjo į savo namus; ir jo kambaryje langams esant atvertiems link Jeruzalės, tris kartus per dieną jis atsiklaupdavo ant kelių, melsdavosi ir dėkodavo savo Dievo akivaizdoje, kaip jis darydavo anksčiau.
11Tada šitie vyrai susirinko ir rado Danielių besimeldžiantį ir beprašantį savo Dievo akivaizdoje.
12Tada jie priėjo ir kalbėjo karaliaus akivaizdoje dėl karaliaus įsako: „Argi nepasirašei įsako, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys kokio nors Dievo ar žmogaus, bet ne tavęs, o karaliau, bus įmestas į liūtų narvą?“ Karalius atsakė ir tarė: „Tas dalykas tiesa pagal medų ir persų įstatymą, kuris nesikeičia“.
13Tada jie atsiliepdami tarė karaliaus akivaizdoje: „Tas Danielius, iš Judos belaisvių vaikų, nepaiso tavęs, o karaliau, nei įsako, kurį pasirašei, bet tris kartus per dieną atlieka savo prašymus“.
14Tada karalius, išgirdęs tuos žodžius, buvo labai nepatenkintas savimi ir nukreipė savo širdį į Danielių, kad jį išvaduotų; ir ligi saulės laidos stengėsi jį išvaduoti.
15Tada tie vyrai susirinko pas karalių ir tarė karaliui: „Žinok, o karaliau, jog medų ir persų įstatymas yra toks, kad joks karaliaus patvirtintas įsakas ar įstatas negali būti pakeičiamas“.
16Tada, karaliui įsakius, atvedė Danielių ir įmetė į liūtų narvą. Na, o karalius prabilęs tarė Danieliui: „Tavo Dievas, kuriam tu nuolat tarnauji, jis išvaduos tave“.
17Buvo atgabentas akmuo ir uždėtas ant narvo angos; o karalius jį užantspaudavo savo antspaudo žiedu ir savo viešpačių antspaudų žiedais, kad nebūtų pakeistas ketinimas dėl Danieliaus.
18Paskui karalius nuėjo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas; nei muzikiniai instrumentai nebuvo atnešti jo akivaizdon; ir jo miegas atsitraukė nuo jo.
19Tada, labai anksti ryte, karalius atsikėlė ir skubiai nuėjo prie liūtų narvo.
20Ir prisiartinęs prie narvo, jis šaukė Danieliui raudančiu balsu; ir karalius prabilęs tarė Danieliui: „O Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar tavo Dievas, kuriam tu nuolat tarnauji, pajėgė tave išvaduoti nuo liūtų?“
21Tada Danielius tarė karaliui: „O karaliau, gyvuok per amžius.
22Mano Dievas atsiuntė savo angelą ir taip užčiaupė liūtų nasrus, kad jie nesužeidė manęs; nes jo akivaizdoje manyje buvo rastas nekaltumas; taip pat ir tavo akivaizdoje, o karaliau, nepadariau jokios žalos“.
23Tada karalius dėl jo be galo apsidžiaugė ir įsakė iškelti Danielių iš narvo. Taigi Danielius buvo iškeltas iš narvo, ir jokio sužeidimo nebuvo rasta ant jo, nes jis tikėjo savo Dievu.
24Ir karaliui įsakius, atvedė tuos vyrus, kurie buvo apkaltinę Danielių, ir juos įmetė į liūtų narvą, juos, jų vaikus ir jų žmonas; jie dar nebuvo pasiekę narvo dugno, kai liūtai su jais susidorojo ir sutriuškino visus jų kaulus.
25Paskui karalius Darijus parašė visoms tautoms, tautybėms ir kalboms, kurios gyveno visoje žemėje: „Ramybė tepadaugėja jums.
26Aš išleidžiu įsaką, kad visose mano karalystės valdose žmonės drebėtų ir bijotų Danieliaus Dievo akivaizdoje; nes jis yra gyvasis Dievas, nepajudinamas per amžius, jo karalystė nesunaikinama, ir jo valdžia bus iki pabaigos.
27Jis gelbsti ir išvaduoja, daro ženklus bei stebuklus danguje ir žemėje; jis išgelbėjo Danielių iš liūtų galios“.
28Taigi šitas Danielius klestėjo karaliaujant Darijui ir karaliaujant persui Kyrui.