1Ir tomis dienomis, kai mokinių skaičius daugėjo, kilo graikų murmėjimas prieš hebrajus, kadangi kasdieniame tarnavime buvo apleidžiamos jų našlės.
2Tuomet dvylika pasišaukė mokinių minią ir tarė: „Netinka, kad mes paliktume Dievo žodį ir tarnautume prie stalų.
3Todėl, broliai, paieškokite savo tarpe septynių gerą atsiliepimą turinčių, Šventosios DVASIOS ir išminties pilnų vyrų, kuriuos galėtume paskirti šitam reikalui.
4O mes be perstojo atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“.
5Ir tas pasakymas patiko visai miniai; ir jie išsirinko Steponą, vyrą pilną tikėjimo ir Šventosios DVASIOS, ir Pilypą, ir Prochorą, ir Nikanorą, ir Timoną, ir Parmeną, ir Nikolą – prozelitą iš Antiocho,
6kuriuos jie pastatė apaštalų akivaizdon; ir šie pasimeldę uždėjo ant jų savo rankas.
7Ir Dievo žodis augo; ir mokinių skaičius Jeruzalėje labai didėjo; ir didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.
8O Steponas, pilnas tikėjimo ir jėgos, darė tautos tarpe didžias nuostabas ir stebuklus.
9Tada pakilo kai kurie iš sinagogos, vadinamos libertinų ir kirėniečių, ir aleksandriečių, ir iš tų iš Kilikijos bei Azijos, ginčidamiesi su Steponu.
10Ir jie nepajėgė pasipriešinti išminčiai ir dvasiai, kuria jis kalbėjo.
11Tada jie papirko vyrus, kurie sakė: „Mes girdėjome jį kalbant piktžodžiavimo žodžius prieš Mozę ir Dievą“.
12Ir jie sukurstė tautą, vyresniuosius ir raštininkus ir užpuolė jį, pagavo jį ir atvedė į tarybą,
13ir pastatė melagingus liudytojus, kurie tarė: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėti piktžodžiavimo žodžių prieš šią šventą vietą ir įstatymą;
14nes mes girdėjome jį kalbant, kad šitas Jėzus iš Nazareto sunaikins šią vietą ir pakeis papročius, kuriuos mums davė Mozė.
15Ir visi sėdintys taryboje įdėmiai žiūrėdami į jį pamatė jo veidą, tarsi tai būtų buvęs angelo veidas.