1Bet vienas žmogus, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę
2ir, jo žmonai irgi žinant, pasilaikė dalį vertės ir atnešęs tam tikrą dalį padėjo ją prie apaštalų kojų.
3Bet Petras tarė: „Ananijau, kodėl Šėtonas pripildė tavo širdį, kad meluotum Šventajai DVASIAI ir pasilaikytum dalį žemės vertės?
4Kol tai dar pasiliko, ar tai nebuvo tavo? Ir kai buvo parduota, argi tai nebuvo tavo valdžioje? Kodėl sumanei šį dalyką savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui“.
5Ir Ananijas, girdėdamas tuos žodžius, parkrito ir išleido dvasią; ir didžiulė baimė apėmė visus, kurie tai girdėjo.
6Ir pakilo jaunuoliai, suvyniojo jį, išnešė ir jį palaidojo.
7Ir maždaug po trijų valandų tarpo, nežinodama, kas buvo atsitikę, įėjo jo žmona.
8Ir Petras jai atsakė: „Sakyk man, ar už tiek pardavėte žemę?“ Ir ji tarė: „Taip, už tiek“.
9Tada Petras jai tarė: „Kaip tai yra, kad jūs susitarėte gundyti Viešpaties Dvasią? Kojos štai tų, kurie palaidojo tavo vyrą, yra ties durimis, ir tave išneš“.
10Tuomet ji bematant parkrito prie jo kojų ir išleido dvasią; ir įėjo jaunuoliai, rado ją negyvą ir išnešė ją, ir palaidojo šalia jos vyro.
11Ir didžiulė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie tai girdėjo.
12Ir per apaštalų rankas tautos tarpe buvo daroma daug ženklų ir stebuklų (ir jie visi vieningai buvo Saliamono prieangyje.
13O iš kitų nei vienas nedrįso prie jų prisijungti; bet tauta juos aukštino.
14Ir prie Viešpaties prisidėjo vis daugiau tikinčiųjų, tiek vyrų, tiek moterų daugybė);
15taip, kad į gatves jie nešė ligonius ir guldė juos ant patalų bei lovų, idant, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant kurių nors iš jų.
16Taip pat į Jeruzalę atėjo daugybė iš aplinkinių miestų, nešdami sergančius žmones ir tuos, kurie buvo nešvarių dvasių varginami, ir jie visi buvo išgydyti.
17Tada pakilo aukščiausiasis kunigas ir visi, buvusieji su juo (kurie yra sadukiejų sekta), ir buvo pilni pasipiktinimo,
18ir, pridėję prie apaštalų rankas, pasodino juos į viešą kalėjimą.
19Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo duris, išvedė juos ir tarė:
20„Eikite, atsistokite ir kalbėkite tautai šventykloje visus šio gyvenimo žodžius“.
21Ir tai išgirdę jie anksti ryte įėjo į šventyklą ir mokė. Bet atėjo aukščiausiasis kunigas ir buvusieji su juo, sušaukė tarybą bei visą Izraelio vaikų vyresnybę ir pasiuntė į kalėjimą, kad juos atvestų.
22Bet kai atėjo pareigūnai ir nerado jų kalėjime, jie sugrįžo ir papasakojo,
23sakydami: „Iš tikrųjų mes radome kalėjimą visiškai saugiai užrakintą ir sargus, stovinčius lauke prie durų, bet atidarę viduje nieko neradome“.
24Na, o aukščiausiasis kunigas, šventyklos vadas ir vyriausieji kunigai išgirdę tuos dalykus nebuvo tikri, į ką tai peraugs.
25Tada atėjo vienas ir jiems pasakė, tardamas: „Štai vyrai, kuriuos pasodinote į kalėjimą, stovi šventykloje ir moko tautą“.
26Tada vadas su pareigūnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo tautos, kad jų neužmėtytų akmenimis.
27Ir atvedę pastatė juos tarybos akivaizdoje; ir aukščiausiasis kunigas jų paklausė,
28sakydamas: „Argi mes griežtai jums neįsakėme, kad nemokytumėte šituo vardu? O štai jūs pripildėte Jeruzalę savo mokslu ir norite užtraukti ant mūsų šito žmogaus kraują“.
29Tada Petras ir kiti apaštalai atsakydami tarė: „Mes verčiau turime klausyti Dievo nei žmonių.
30Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs užmušėte ir pakabinote ant medžio.
31Jį Dievas išaukštino savo dešine, kad būtų Kunigaikštis ir Gelbėtojas, idant suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.
32Ir mes esame jo liudytojai šitų dalykų; ir taip pat Šventoji DVASIA, kurią Dievas davė tiems, kurie jam paklūsta“.
33Kai jie tai išgirdo, jiems vėrė širdį, ir jie tarėsi juos užmušti.
34Tada taryboje atsistojo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, įstatymo mokytojas, visoje tautoje gerbiamas, ir įsakė trumpam išvesti apaštalus;
35ir jiems tarė: „Izraelio vyrai, žiūrėkitės, ką ketinate daryti dėl šitų žmonių.
36Nes pirmiau šių dienų iškilo Teudas, besididžiuojantis esąs kažin kas; prie kurio prisijungė skaičiumi apie keturis šimtus vyrų; kuris buvo užmuštas; ir visi, kurie jo klausė, išsisklaidė ir į nieką pavirto.
37Po šito vyro, surašymo dienomis, pakilo Judas iš Galilėjos ir patraukė paskui save daug žmonių; jis irgi pražuvo; ir visi, kurie jam pakluso, buvo išsklaidyti.
38O dabar sakau jums: susilaikykite nuo šitų žmonių ir palikite juos ramybėje; nes jei šis sumanymas ar šis darbas yra iš žmonių, tai nueis niekais,
39bet jei tai yra iš Dievo, jūs negalite to suardyti; kad kartais nebūtumėte rasti ir kovojantys prieš Dievą“.
40Ir jie sutiko su juo; ir pasišaukę apaštalus ir juos primušę įsakė, kad jie nekalbėtų Jėzaus vardu, ir juos paleido.
41Ir jie išėjo iš tarybos akivaizdos, džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl jo vardo kentėti gėdą.
42Ir kasdien šventykloje ir kiekvienuose namuose jie nesiliovė mokyti ir skelbti Jėzų Kristų.