1Ir jiems bekalbant tautai, pas juos atėjo kunigai, šventyklos vadas ir sadukiejai,
2apimti apmaudo, kad jie mokė tautą ir skelbė prisikėlimą iš numirusiųjų per Jėzų.
3Ir jie pridėjo prie jų rankas ir patalpino juos į kalėjimą iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.
4Tačiau daugelis iš girdėjusių žodį įtikėjo; ir vyrų skaičius buvo apie penkis tūkstančius.
5Ir įvyko rytojaus dieną, kad jų valdovai ir vyresnieji, ir raštininkai,
6ir aukščiausiasis kunigas Anas, ir Kajafas, ir Jonas, ir Aleksandras, ir visi, kurie buvo iš aukščiausiojo kunigo giminės, susirinko Jeruzalėje.
7Ir pastatę juos į vidurį jie klausė: „Kokia jėga ir kokiu vardu jūs tai padarėte?“
8Tada Petras, pripildytas Šventosios DVASIOS, jiems tarė: „Tautos valdovai ir Izraelio vyresnieji,
9jei mes šią dieną esame tardomi dėl bejėgiui žmogui padaryto gero darbo, kokiu būdu jis išgydytas;
10tebūna žinoma jums visiems ir visai Izraelio tautai, kad per vardą Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote, kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų – per jį šitas vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
11Šitas yra akmuo, kurį jūs, statytojai, laikėte nieku, kuris tapo kertiniu akmeniu.
12Ir niekame kitame nėra išgelbėjimo, nes po dangumi tarp žmonių nėra duoto kito vardo, kuriuo mes turime būti išgelbėti“.
13Na, o matydami Petro ir Jono drąsą ir pastebėję, kad jie buvo nemokyti ir neišprusę žmonės, jie stebėjosi; ir atpažino juos, kad jie buvę su Jėzumi.
14Ir matydami su jais stovintį išgydytąjį žmogų jie negalėjo nieko pasakyti prieš.
15Bet, įsakę jiems pasišalinti iš tarybos, jie tarėsi tarpusavyje,
16sakydami: „Ką darysime šitiems žmonėms? Nes iš tikrųjų jų padarytas žymus stebuklas, aiškus visiems, gyvenantiems Jeruzalėje; ir negalime to paneigti.
17Bet kad tai toliau neišplistų tautos tarpe, griežtai juos pagrasinkime, kad jie nuo šiol nei vienam nekalbėtų šituo vardu“.
18Ir jie pašaukė juos ir įsakė išvis nekalbėti nei nemokyti Jėzaus vardu.
19Bet Petras ir Jonas atsakydami tarė jiems: „Jūs spręskite, ar teisinga yra Dievo akyse klausyti jūsų labiau negu Dievo.
20Nes mes negalime nekalbėti to, ką matėme ir girdėjome“.
21Taigi dar jiems pagrasinę jie paleido juos, neradę, kaip galėtų juos nubausti, dėl tautos; nes visi šlovino Dievą už tai, kas buvo padaryta.
22Nes žmogus, ant kurio buvo parodytas šis gydymo stebuklas, buvo virš keturiasdešimties metų.
23Ir paleisti jie nuėjo pas savuosius ir išpasakojo viską, ką jiems buvo sakę vyriausieji kunigai ir vyresnieji.
24Ir tai išgirdę jie vieningai pakėlė savo balsą į Dievą ir tarė: „Viešpatie, tu esi Dievas, kuris padarei dangų ir žemę, ir jūrą, ir visa, kas juose yra,
25kuris savo tarno Dovydo burna tarei: ‘Kodėl įnirto pagonys, ir tautos prasimanė tuštybių?
26Žemės karaliai atsistojo, ir valdovai susirinko prieš Viešpatį ir prieš jo Kristų’.
27Nes iš tiesų prieš tavo šventąjį vaiką Jėzų, kurį tu patepei, susirinko Erodas ir Pontijus Pilotas su pagonimis, ir Izraelio tauta,
28kad darytų tai, ką tavo ranka ir tavo nutarimas iš anksto buvo nulėmę, idant įvyktų.
29O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams, kad visa drąsa jie galėtų kalbėti tavo žodį,
30ištiesdamas savo ranką gydyti; ir kad būtų daromi ženklai ir stebuklai tavo šventojo vaiko Jėzaus vardu“.
31Ir kai jie pasimeldė, sudrebėjo vieta, kur jie buvo susirinkę; ir jie visi buvo pripildyti Šventosios DVASIOS ir drąsiai kalbėjo Dievo žodį.
32Ir daugybė tų, kurie tikėjo, buvo vienos širdies ir vienos sielos; ir nei vienas nesakė, kad tai, ką kuris turėjo, yra jo nuosava; bet visa jiems buvo bendra.
33Ir su didžiule jėga apaštalai liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir didelė malonė buvo ant jų visų.
34Ir nebuvo tarp jų nei vieno stokojančio, nes visi, kurie buvo žemių ar namų savininkai, pardavė juos ir atnešė vertes to, kas parduota,
35ir padėjo prie apaštalų kojų; ir buvo dalijama kiekvienam pagal tai, kiek kam reikėjo.
36Ir Jozė, kuris apaštalų buvo pramintas Barnabu (kas išvertus yra „Paguodos sūnus“), levitas iš Kipro šalies,
37turėdamas žemės ją pardavė ir atnešė pinigus, ir padėjo prie apaštalų kojų.