Acts 7
1 Tuomet aukščiausiasis kunigas tarė: „Ar taip yra?“
2 O jis tarė: „Vyrai, broliai ir tėvai, klausykite: Šlovės Dievas pasirodė mūsų tėvui Abraomui, kai jis buvo Mesopotamijoje, pirmiau nei jis gyveno Charane,
3 ir jam tarė: ‘Išeik iš savo krašto ir iš savo giminės ir ateik į šalį, kurią aš tau parodysiu’.
4 Tada jis išėjo iš chaldėjų šalies ir apsigyveno Charane; ir iš ten, numirus jo tėvui, jis perkėlė jį į šią šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.
5 Ir nedavė jam jokio paveldo joje, ne, nei jo kojai pastatyti; tačiau pažadėjo duosiąs ją nuosavybėn jam ir jo sėklai po jo, jam dar neturint vaiko.
6 Ir Dievas šitaip kalbėjo, kad jo sėkla turės laikinai apsigyventi svetimoje šalyje; ir kad jie juos pavergs bei piktai su jais elgsis keturis šimtus metų.
7 ‘O tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu, – tarė Dievas; – ir po to jie išeis ir man tarnaus šioje vietoje’.
8 Ir jis davė jam apipjaustymo sandorą; ir taip Abraomas pagimdė Izaoką ir apipjaustė jį aštuntą dieną; ir Izaokas pagimdė Jokūbą; ir Jokūbas pagimdė dvyliką patriarchų.
9 Ir patriarchai, pavydo paskatinti, pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo
10 ir išgelbėjo jį iš visų jo vargų, ir davė jam palankumą bei išmintį Egipto karaliaus faraono akivaizdoje; ir jis paskyrė jį Egipto ir visų savo namų valdytoju.
11 Na, o visai Egipto šaliai ir Kanaanui atėjo badas ir didis vargas; ir mūsų tėvai nerado prasimaitinimo.
12 Bet kai Jokūbas išgirdo, kad Egipte yra javų, jis išsiuntė mūsų tėvus pirmą kartą.
13 O antrąkart Juozapas buvo atpažintas savo brolių; ir Juozapo giminė tapo žinoma faraonui.
14 Tada Juozapas pasiuntė ir pasikvietė savo tėvą Jokūbą bei visą savo giminę, septyniasdešimt penkias sielas.
15 Taigi Jokūbas nuėjo žemyn į Egiptą ir mirė jis ir mūsų tėvai,
16 ir buvo pergabenti į Sichemą, ir paguldyti į kapą, kurį Abraomas nupirko už pinigų sumą iš Sichemo tėvo Emoro sūnų.
17 Bet kai artėjo laikas pažado, kurį Dievas prisiekė Abraomui, tauta augo ir dauginosi Egipte,
18 kol iškilo kitas karalius, kuris nepažinojo Juozapo.
19 Tas elgėsi klastingai su mūsų gimine ir piktai elgėsi su mūsų tėvais, kad jie išmestų savo mažus vaikus, idant jie nebegyventų.
20 Tuo laiku gimė Mozė ir buvo nepaprastai gražus, ir tris mėnesius buvo maitinamas savo tėvo namuose;
21 ir, kai jis buvo išmestas, jį paėmė faraono duktė ir maitino jį kaip savo sūnų.
22 Ir Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir buvo galingas žodžiais bei darbais.
23 O kai jis buvo pilnų keturiasdešimties metų, jam atėjo į širdį aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.
24 Ir matydamas vieną jų neteisingai kenčiantį, apgynė jį ir atkeršijo už engiamąjį bei sumušė egiptietį;
25 nes manė, kad jo broliai suprasią, kad Dievas per jo ranką juos išgelbės; bet jie nesuprato.
26 Ir sekančią dieną jis pasirodė jiems kai jie kovojo, ir norėjo juos vėl suvienyti, sakydamas: ‘Ponai, jūs esate broliai; kodėl vienas kitą skriaudžiate?’
27 Bet tas, kuris darė neteisybę savo artimui, nustūmė jį šalin, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?
28 Ar tu nori nužudyti mane, kaip vakar nužudei egiptietį?’
29 Tada Mozė pabėgo dėl šio pasakymo ir buvo ateivis Madiano šalyje, kur pagimdė du sūnus.
30 Ir, pasibaigus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė Viešpaties angelas, ugnies liepsnoje, krūme.
31 Mozė pamatęs stebėjosi šiuo reginiu, ir kai artinosi į tai pažiūrėti, jam atėjo Viešpaties balsas,
32 sakydamas: ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė drebėjo ir nedrįso žiūrėti.
33 Tada Viešpats jam tarė: ‘Nusiimk nuo kojų apavą, nes vieta, kur stovi, yra šventa žemė.
34 Aš mačiau, mačiau vargą savo tautos, esančios Egipte, ir girdėjau jų dejones, ir atėjau žemyn jų išvaduoti. Ir dabar ateik, pasiųsiu tave į Egiptą’.
35 Šitą Mozę, kurio jie atsisakė, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, tą patį Dievas pasiuntė būti valdovu ir išvaduotoju per ranką angelo, kuris jam pasirodė krūme.
36 Jis išvedė juos, parodęs stebuklus ir ženklus Egipto šalyje bei Raudonoje jūroje ir keturiasdešimt metų dykumoje.
37 Šis yra tas Mozė, kuris sakė Izraelio vaikams: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums prikels iš jūsų brolių pranašą, tokį kaip mane; jo klausysite’.
38 Jis yra tas, kuris buvo bažnyčioje, dykumoje su angelu, kuris jam kalbėjo Sinajaus kalne, ir su mūsų tėvais; jis gavo gyvus ištartus žodžius, kad mums duotų;
39 jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, bet atstūmė jį nuo savęs ir savo širdimis vėl atsigręžė į Egiptą,
40 sakydami Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų priekyje mūsų, nes dėl šito Mozės, kuris išvedė mus iš Egipto šalies, mes nežinome, kas jam nutiko’.
41 Ir tomis dienomis jie padarė veršį bei aukojo stabui auką ir džiaugėsi savo pačių rankų darbais.
42 Tada Dievas nusisuko ir paliko juos garbinti dangaus kariuomenę; kaip yra parašyta pranašų knygoje: ‘O Izraelio namai, ar man aukojote papjautus gyvulius ir aukas dykumoje keturiasdešimt metų?
43 Taip, jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir jūsų dievo Remfano žvaigždę, atvaizdus, kuriuos pasidarėte, kad juos garbintumėte; ir aš išgabensiu jus už Babilono’.
44 Mūsų tėvai turėjo liudijimo padangtę dykumoje, kaip jis buvo nurodęs, sakydamas Mozei, kad padarytų ją pagal pavyzdį, kurį buvo matęs.
45 Kurią taip pat mūsų tėvai, atėję vėliau, įnešė su Jėzumi į nuosavybę pagonių, kuriuos Dievas išvarė mūsų tėvų akivaizdoje, iki Dovydo dienų;
46 kuris rado malonę Dievo akivaizdoje ir troško surasti padangtę Jokūbo Dievui.
47 Bet Saliamonas jam pastatė namus.
48 Tačiau Aukščiausiasis negyvena rankomis padarytose šventyklose; kaip sako pranašas:
49 ‘Dangus yra mano sostas, o žemė – mano pakojis; kokius namus norite man pastatyti? – sako Viešpats, – arba kokia yra mano poilsio vieta?
50 Argi ne mano rankos padarė visa tai?’
51 Jūs, kietasprandžiai ir neapipjaustytomis širdimis bei ausimis, jūs visuomet priešinatės Šventajai DVASIAI: kaip jūsų tėvai darė, taip ir jūs.
52 Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Ir jie užmušė tuos, kurie iš anksto paskelbė Teisiojo atėjimą; kurio jūs dabar esate išdavikai ir žudikai:
53 kurie gavote įstatymą per angelų išsidėstymą ir jo nesilaikėte“.
54 Kai jie išgirdo tai, jiems vėrė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
55 Bet jis, būdamas pilnas Šventosios DVASIOS, įdėmiai žiūrėjo į dangų ir pamatė Dievo šlovę bei Jėzų, stovintį Dievo dešinėje,
56 ir tarė: „Štai aš matau atsivėrusius dangus ir žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
57 Tada jie šaukė garsiu balsu, užsikimšo savo ausis ir vieningai puolę ant jo
58 išmetė jį iš miesto ir užmėtė akmenimis; o liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų jaunuolio, vardu Saulius.
59 Ir jie užmėtė akmenimis Steponą, besišaukiantį Dievo ir sakantį: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60 Ir jis atsiklaupė bei šaukė garsiu balsu: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir tai pasakęs jis užmigo.