1Tuomet aukščiausiasis kunigas tarė: „Ar taip yra?“
2O jis tarė: „Vyrai, broliai ir tėvai, klausykite: Šlovės Dievas pasirodė mūsų tėvui Abraomui, kai jis buvo Mesopotamijoje, pirmiau nei jis gyveno Charane,
3ir jam tarė: ‘Išeik iš savo krašto ir iš savo giminės ir ateik į šalį, kurią aš tau parodysiu’.
4Tada jis išėjo iš chaldėjų šalies ir apsigyveno Charane; ir iš ten, numirus jo tėvui, jis perkėlė jį į šią šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.
5Ir nedavė jam jokio paveldo joje, ne, nei jo kojai pastatyti; tačiau pažadėjo duosiąs ją nuosavybėn jam ir jo sėklai po jo, jam dar neturint vaiko.
6Ir Dievas šitaip kalbėjo, kad jo sėkla turės laikinai apsigyventi svetimoje šalyje; ir kad jie juos pavergs bei piktai su jais elgsis keturis šimtus metų.
7‘O tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu, – tarė Dievas; – ir po to jie išeis ir man tarnaus šioje vietoje’.
8Ir jis davė jam apipjaustymo sandorą; ir taip Abraomas pagimdė Izaoką ir apipjaustė jį aštuntą dieną; ir Izaokas pagimdė Jokūbą; ir Jokūbas pagimdė dvyliką patriarchų.
9Ir patriarchai, pavydo paskatinti, pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo
10ir išgelbėjo jį iš visų jo vargų, ir davė jam palankumą bei išmintį Egipto karaliaus faraono akivaizdoje; ir jis paskyrė jį Egipto ir visų savo namų valdytoju.
11Na, o visai Egipto šaliai ir Kanaanui atėjo badas ir didis vargas; ir mūsų tėvai nerado prasimaitinimo.
12Bet kai Jokūbas išgirdo, kad Egipte yra javų, jis išsiuntė mūsų tėvus pirmą kartą.
13O antrąkart Juozapas buvo atpažintas savo brolių; ir Juozapo giminė tapo žinoma faraonui.
14Tada Juozapas pasiuntė ir pasikvietė savo tėvą Jokūbą bei visą savo giminę, septyniasdešimt penkias sielas.
15Taigi Jokūbas nuėjo žemyn į Egiptą ir mirė jis ir mūsų tėvai,
16ir buvo pergabenti į Sichemą, ir paguldyti į kapą, kurį Abraomas nupirko už pinigų sumą iš Sichemo tėvo Emoro sūnų.
17Bet kai artėjo laikas pažado, kurį Dievas prisiekė Abraomui, tauta augo ir dauginosi Egipte,
18kol iškilo kitas karalius, kuris nepažinojo Juozapo.
19Tas elgėsi klastingai su mūsų gimine ir piktai elgėsi su mūsų tėvais, kad jie išmestų savo mažus vaikus, idant jie nebegyventų.
20Tuo laiku gimė Mozė ir buvo nepaprastai gražus, ir tris mėnesius buvo maitinamas savo tėvo namuose;
21ir, kai jis buvo išmestas, jį paėmė faraono duktė ir maitino jį kaip savo sūnų.
22Ir Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir buvo galingas žodžiais bei darbais.
23O kai jis buvo pilnų keturiasdešimties metų, jam atėjo į širdį aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.
24Ir matydamas vieną jų neteisingai kenčiantį, apgynė jį ir atkeršijo už engiamąjį bei sumušė egiptietį;
25nes manė, kad jo broliai suprasią, kad Dievas per jo ranką juos išgelbės; bet jie nesuprato.
26Ir sekančią dieną jis pasirodė jiems kai jie kovojo, ir norėjo juos vėl suvienyti, sakydamas: ‘Ponai, jūs esate broliai; kodėl vienas kitą skriaudžiate?’
27Bet tas, kuris darė neteisybę savo artimui, nustūmė jį šalin, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?
28Ar tu nori nužudyti mane, kaip vakar nužudei egiptietį?’
29Tada Mozė pabėgo dėl šio pasakymo ir buvo ateivis Madiano šalyje, kur pagimdė du sūnus.
30Ir, pasibaigus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė Viešpaties angelas, ugnies liepsnoje, krūme.
31Mozė pamatęs stebėjosi šiuo reginiu, ir kai artinosi į tai pažiūrėti, jam atėjo Viešpaties balsas,
32sakydamas: ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė drebėjo ir nedrįso žiūrėti.
33Tada Viešpats jam tarė: ‘Nusiimk nuo kojų apavą, nes vieta, kur stovi, yra šventa žemė.
34Aš mačiau, mačiau vargą savo tautos, esančios Egipte, ir girdėjau jų dejones, ir atėjau žemyn jų išvaduoti. Ir dabar ateik, pasiųsiu tave į Egiptą’.
35Šitą Mozę, kurio jie atsisakė, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, tą patį Dievas pasiuntė būti valdovu ir išvaduotoju per ranką angelo, kuris jam pasirodė krūme.
36Jis išvedė juos, parodęs stebuklus ir ženklus Egipto šalyje bei Raudonoje jūroje ir keturiasdešimt metų dykumoje.
37Šis yra tas Mozė, kuris sakė Izraelio vaikams: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums prikels iš jūsų brolių pranašą, tokį kaip mane; jo klausysite’.
38Jis yra tas, kuris buvo bažnyčioje, dykumoje su angelu, kuris jam kalbėjo Sinajaus kalne, ir su mūsų tėvais; jis gavo gyvus ištartus žodžius, kad mums duotų;
39jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, bet atstūmė jį nuo savęs ir savo širdimis vėl atsigręžė į Egiptą,
40sakydami Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų priekyje mūsų, nes dėl šito Mozės, kuris išvedė mus iš Egipto šalies, mes nežinome, kas jam nutiko’.
41Ir tomis dienomis jie padarė veršį bei aukojo stabui auką ir džiaugėsi savo pačių rankų darbais.
42Tada Dievas nusisuko ir paliko juos garbinti dangaus kariuomenę; kaip yra parašyta pranašų knygoje: ‘O Izraelio namai, ar man aukojote papjautus gyvulius ir aukas dykumoje keturiasdešimt metų?
43Taip, jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir jūsų dievo Remfano žvaigždę, atvaizdus, kuriuos pasidarėte, kad juos garbintumėte; ir aš išgabensiu jus už Babilono’.
44Mūsų tėvai turėjo liudijimo padangtę dykumoje, kaip jis buvo nurodęs, sakydamas Mozei, kad padarytų ją pagal pavyzdį, kurį buvo matęs.
45Kurią taip pat mūsų tėvai, atėję vėliau, įnešė su Jėzumi į nuosavybę pagonių, kuriuos Dievas išvarė mūsų tėvų akivaizdoje, iki Dovydo dienų;
46kuris rado malonę Dievo akivaizdoje ir troško surasti padangtę Jokūbo Dievui.
47Bet Saliamonas jam pastatė namus.
48Tačiau Aukščiausiasis negyvena rankomis padarytose šventyklose; kaip sako pranašas:
49‘Dangus yra mano sostas, o žemė – mano pakojis; kokius namus norite man pastatyti? – sako Viešpats, – arba kokia yra mano poilsio vieta?
50Argi ne mano rankos padarė visa tai?’
51Jūs, kietasprandžiai ir neapipjaustytomis širdimis bei ausimis, jūs visuomet priešinatės Šventajai DVASIAI: kaip jūsų tėvai darė, taip ir jūs.
52Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Ir jie užmušė tuos, kurie iš anksto paskelbė Teisiojo atėjimą; kurio jūs dabar esate išdavikai ir žudikai:
53kurie gavote įstatymą per angelų išsidėstymą ir jo nesilaikėte“.
54Kai jie išgirdo tai, jiems vėrė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
55Bet jis, būdamas pilnas Šventosios DVASIOS, įdėmiai žiūrėjo į dangų ir pamatė Dievo šlovę bei Jėzų, stovintį Dievo dešinėje,
56ir tarė: „Štai aš matau atsivėrusius dangus ir žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
57Tada jie šaukė garsiu balsu, užsikimšo savo ausis ir vieningai puolę ant jo
58išmetė jį iš miesto ir užmėtė akmenimis; o liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų jaunuolio, vardu Saulius.
59Ir jie užmėtė akmenimis Steponą, besišaukiantį Dievo ir sakantį: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60Ir jis atsiklaupė bei šaukė garsiu balsu: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir tai pasakęs jis užmigo.