1Ir Dovydas suskaičiavo su juo buvusią liaudį ir paskyrė jiems tūkstančių vadus bei šimtų vadus.
2Ir Dovydas išsiuntė trečdalį tautos Joabo rankai vadovaujant, trečdalį Cerujos sūnaus Joabo brolio Abišajo rankai vadovaujant ir trečdalį gatiečio Itajaus rankai vadovaujant. Ir karalius tarė tautai: „Tikrai aš pats irgi eisiu su jumis“.
3Bet liaudis atsakė: „Tu neisi; nes jei mes pabėgsime, jiems mes nerūpėsime; ir jei pusė mūsų žūtų, jiems mes nerūpėsime; bet tu dabar esi vertas dešimties tūkstančių mūsų; todėl dabar yra geriau, kad tu mums padėtum iš miesto“.
4Ir karalius jiems tarė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia“. Ir karalius atsistojo šalia vartų, o visa tauta išėjo šimtais ir tūkstančiais.
5Ir karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui, sakydamas: „Švelniai dėl manęs pasielkite su jaunuoliu, tai yra Abšalomu“. Ir visa tauta girdėjo, kai karalius įpareigojo visus vadus dėl Abšalomo.
6Taigi tauta išėjo ant lauko prieš Izraelį; ir mūšis buvo Efraimo miške,
7kur Izraelio tauta buvo žudoma Dovydo tarnų akivaizdoje, ir ten tą dieną buvo didelės dvidešimties tūkstančių vyrų žudynės.
8Nes mūšis ten išplito po visą šalies paviršių; ir tą dieną miškas prarijo daugiau liaudies negu kalavijas.
9Ir Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Ir Abšalomas jojo ant mulo, o mului paėjus po didelio ąžuolo tankiomis šakomis, jo galva įstrigo į ąžuolą, ir jis pakibo tarp dangaus ir žemės; o po juo buvęs mulas nuėjo.
10Ir vienas vyras tai pamatęs, pranešė Joabui ir tarė: „Štai aš mačiau Abšalomą, pakibusį ąžuole“.
11Ir Joabas tarė tam vyrui, kuris jam pranešė: „Štai tu jį matei, o kodėl jo nenumušei ten žemėn? Aš būčiau tau davęs dešimt sidabro šekelių ir diržą“.
12O tas vyras tarė Joabui: „Nors ir gaučiau tūkstantį sidabro šekelių į savo rankas, tačiau neištiesčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; nes mums girdint karalius įpareigojo tave, Abišają ir Itają, sakydamas: ‘Saugokitės, kad niekas neliestų jaunuolio Abšalomo’.
13Kitaip būčiau padaręs melagingai prieš savo paties gyvybę; nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum nusistatęs prieš mane “.
14Tada Joabas tarė: „Aš taip negaišiu su tavimi“. Ir pasiėmęs tris ietis į ranką, jis persmeigė jomis Abšalomo širdį, kol šis dar buvo gyvas ąžuolo viduryje.
15Ir dešimt jaunuolių, nešusių Joabo ginklus, apsupo ir mušė Abšalomą, ir jį nužudė.
16Ir Joabas pūtė trimitą, ir tauta sugrįžo nuo vijimosi paskui Izraelį; nes Joabas sulaikė tautą.
17Ir paėmę Abšalomą, jie įmetė jį miške į didelę duobę ir sukrovė ant jo labai didelę akmenų krūvą; ir visas Izraelis pabėgo kiekvienas į savo palapinę.
18Na, o per savo gyvenimą Abšalomas buvo paėmęs ir pasistatęs sau stulpą, esantį Karaliaus slėnyje; nes jis sakė: „Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą atminimui“; ir jis praminė stulpą savo vardu; ir jis iki šios dienos vadinamas Abšalomo vieta.
19Tada Cadoko sūnus Ahimaacas tarė: „Leisk man dabar bėgti ir nunešti karaliui žinią, kad VIEŠPATS atkeršijo už jį jo priešams“.
20O Joabas jam tarė: „Tu neneši šią dieną žinios, bet nuneši žinią kitą dieną; bet šią dieną neneši žinios, nes karaliaus sūnus yra miręs“.
21Tada Joabas tarė kušiečiui: „Eik, pranešk karaliui, ką matei“. Ir kušietis nusilenkė Joabui ir nubėgo.
22Tada Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą tarė Joabui: „Bet vis dėlto, meldžiu tave, leisk ir man bėgti paskui kušietį“. Ir Joabas tarė: „Kodėl nori bėgti, mano sūnau? Juk neturi tinkamos žinios.“
23„Bet vis dėlto, – tarė jis, – leisk man bėgti“. Ir jis tarė jam: „Bėk“. Tada Ahimaacas nubėgo lygumos keliu ir pralenkė kušietį.
24O Dovydas sėdėjo tarp dviejų vartų; ir sargybinis nuėjo aukštyn ant vartų stogo ant sienos ir pakėlęs akis žiūrėjo, ir štai bėga vienas vyras.
25Ir sargybinis šaukdamas pranešė karaliui. Ir karalius tarė: „Jei jis vienas, tai žinia jo burnoje“. Ir jis sparčiai ėjo ir artinosi.
26Ir sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą; ir sargybinis sušuko vartininkui, sakydamas: „Štai kitas vyras, bėga vienas“. Ir karalius tarė: „Jis irgi atneša žinią’“.
27Ir sargybinis tarė: „Aš manau, pirmojo bėgimas – kaip Cadoko sūnaus Ahimaaco bėgimas“. Ir karalius tarė: „Jis geras vyras ir ateina su gera žinia“.
28Ir Ahimaacas pašaukė ir tarė karaliui: „Ramybė“. Ir jis parpuolė veidu žemėn prieš karalių ir tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atidavė tuos vyrus, kurie pakėlė savo rankas prieš mano viešpatį karalių“.
29Ir karalius tarė: „Ar jaunuolis Abšalomas sveikas?“ O Ahimaacas atsakė: „Kai Joabas pasiuntė karaliaus tarną ir mane, tavo tarną, aš mačiau didelį sąmyšį, bet nežinojau, kas tai buvo “.
30Ir karalius tarė jam: „Pasuk į šalį ir atsistok čia“. Ir jis pasuko į šalį ir stovėjo.
31Ir štai atvyko kušietis; ir kušietis tarė: „Žinia, mano viešpatie karaliau; nes VIEŠPATS šią dieną atkeršijo už tave visiems, sukilusiems prieš tave“.
32Ir karalius tarė kušiečiui: „Ar jaunuolis Abšalomas sveikas?“ Ir kušietis atsakė: „Mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, kurie sukyla prieš tave, kad darytų tau pikta, tebūna, kaip yra tam jaunuoliui“.
33Ir karalius labai susijaudino ir nuėjo aukštyn į kambarį virš vartų, ir verkė; ir eidamas taip sakė: „O mano sūnau Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, o Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“