1Ahitofelis dar tarė Abšalomui: „Leisk man dabar išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų, ir pakilęs šiąnakt vysiuosi Dovydą;
2ir jį užpulsiu, kol jis tebėra nuvargęs ir nusilpusiomis rankomis, ir jį išgąsdinsiu; ir pabėgs visa su juo esanti tauta; o aš užmušiu tik karalių;
3ir sugrąžinsiu visą tautą pas tave; vyras, kurio ieškai, – tai tarsi visi sugrįžtų; taip visa tauta bus ramybėje“.
4Ir tas pasakymas labai patiko Abšalomui ir visiems Izraelio vyresniesiems.
5Tada Abšalomas tarė: „Dabar pakvieskite ir arkietį Hušają ir taip pat paklausykime, ką jis sako“.
6Ir Hušajui atėjus pas Abšalomą, Abšalomas jam tarė, sakydamas: „Taip kalbėjo Ahitofelis; ar mums daryti pagal jo pasakymą? Jei ne; tu kalbėk“.
7Ir Hušajas tarė Abšalomui: „Šįkart patarimas, kurį davė Ahitofelis, nėra geras.
8Nes, – tarė Hušajas, – tu žinai savo tėvą ir jo vyrus, kad jie yra galingi vyrai ir kad jie yra susierzinę kaip meška, kuriai atėmė jauniklius ant lauko; ir tavo tėvas yra karo vyras ir nenakvos su tauta.
9Štai dabar jis yra pasislėpęs kokioje nors duobėje ar kokioje kitoje vietoje; ir atsitiks, kai pradžioje kai kurie iš jų kris, tada kas nors tai išgirdęs pasakys: ‘Žudynės tarp žmonių, sekančių paskui Abšalomą’.
10Taip pat ir narsuolis, kurio širdis yra kaip liūto širdis, visiškai sutirps; nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas yra galingas vyras ir kad su juo esantieji yra narsūs vyrai.
11Todėl aš patariu, kad būtų pilnai susirinktas pas tave visas Izraelis nuo Dano iki Beer-Šebos, kaip pajūrio smėlio daugybė; ir kad tu pats asmeniškai eitum į mūšį.
12Taip mes jį užpulsime kokioje nors vietoje, kur jis bus rastas, ir pulsime ant jo, kaip rasa krenta ant žemės; ir nei vieno nebeišliks – nei iš jo, nei iš su juo esančių vyrų.
13Be to, jei jis bus įėjęs į miestą, tada visas Izraelis atsineš prie to miesto virves, ir mes jį nutempsime į upę, kol ten nebus galima rasti nei akmenėlio“.
14Ir Abšalomas ir visi Izraelio žmonės tarė: „Arkiečio Hušajo patarimas geresnis už Ahitofelio patarimą“. Nes VIEŠPATS buvo pasirūpinęs sužlugdyti gerąjį Ahitofelio patarimą tuo tikslu, kad VIEŠPATS užtrauktų ant Abšalomo nelaimę.
15Tada Hušajas tarė kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Taip ir taip Ahitofelis patarė Abšalomui ir Izraelio vyresniesiems; o taip ir taip aš patariau.
16Taigi dabar skubiai siųskite ir praneškite Dovydui, sakydami: ‘Šiąnakt nenakvok dykumos lygumose, bet greitai pereik; kad nebūtų prarytas karalius ir visa su juo esanti liaudis’“.
17Na, o Jonatanas ir Ahimaacas apsistojo prie En-Rogelio; nes jie negalėjo pasirodyti įeiną į miestą; ir tarnaitė nuėjo ir jiems pranešė; o jie nuėjo ir pranešė karaliui Dovydui.
18Tačiau vienas berniukas juos pamatė ir pranešė Abšalomui; bet juodu skubiai nuėjo ir atėjo į vieno žmogaus namus Bahurime, turinčio šulinį savo kieme; jie nusileido į jį.
19Ir moteris paėmusi užtiesė dangalą ant šulinio angos ir pabarstė ant jo maltų grūdų; ir tai nebuvo žinoma.
20Ir Abšalomo tarnams atėjus pas tą moterį į namus, jie tarė: „Kur yra Ahimaacas ir Jonatanas?“ O ta moteris jiems tarė: „Jie perėjo vandens upelį“. Ir išieškoję ir negalėję jų rasti, jie sugrįžo į Jeruzalę.
21Ir įvyko, kad jiems nuėjus anie išlipo iš to šulinio ir nuėję pranešė karaliui Dovydui, ir tarė Dovydui: „Kelkis ir skubiai pereik per vandenį; nes taip Ahitofelis patarė prieš jus“.
22Tada pakilo Dovydas ir visa su juo esanti tauta ir perėjo per Jordaną; iki ryto aušros neliko nei vieno iš jų, kuris nebūtų perėjęs per Jordaną.
23O Ahitofelis, pamatęs, kad jo patarimas nebuvo vykdomas, pasibalnojo asilą, pakilo, parvyko namo į savo namą, į savo miestą, sutvarkė savo namų reikalus ir pasikorė, ir mirė, ir buvo palaidotas savo tėvo kape.
24Tada Dovydas atvyko į Mahanaimą. O Abšalomas perėjo per Jordaną, jis ir visi Izraelio vyrai su juo.
25Ir Abšalomas paskyrė Amasą kariuomenės vadu vietoj Joabo; tas Amasa buvo sūnus vyro, kurio vardas buvo Itra, izraelitas, kuris įėjo pas Abigailę, Nahašo dukterį, Joabo motinos Cerujos seserį.
26Taigi Izraelis ir Abšalomas stovyklavo Gileado šalyje.
27Ir įvyko, kad Dovydui atvykus į Mahanaimą, Nahašo sūnus Šobis iš Amono vaikų Rabos ir Machyras, sūnus Amielio iš Lo-Debaro, ir gileadietis Barzilajas iš Rogelimo
28atgabeno patalų, dubenų, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, paskrudintų grūdų, pupų, lęšių, paskrudintų ankščių,
29medaus, sviesto, avių ir karvės sūrio Dovydui ir su juo esančiai liaudžiai, kad valgytų; nes jie sakė: „Tauta išalkusi, nuvargusi ir ištroškusi dykumoje“.