1Ir Dovydui paėjus truputį toliau nuo kalvos viršūnės, štai jį sutiko Mefibošeto tarnas Ciba su pora pabalnotų asilų, o ant jų – du šimtai duonos kepalų, šimtas ryšulių razinų bei šimtas vasarinių vaisių ir indas vyno.
2Ir karalius tarė Cibai: „Ką tu šitais turi galvoje?“ Ir Ciba tarė: „Asilai karaliaus namiškiams joti; duona ir vasaros vaisiai jaunuoliams valgyti; o vynas – nusilpusiam dykumoje atsigerti“.
3Ir karalius tarė: „O kur yra tavo valdovo sūnus?“ Ir Ciba tarė karaliui: „,Štai jis lieka Jeruzalėje; nes jis sakė: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano tėvo karalystę’“.
4Tada karalius tarė Cibai: „Štai tavo yra viskas, kas priklauso Mefibošetui“. Ir Ciba tarė: „Aš nuolankiai maldauju tave, kad rasčiau malonę tavo akyse, mano viešpatie, o karaliau“.
5Ir karaliui Dovydui atėjus į Bahurimą, štai iš ten išėjo vyras iš Sauliaus namų šeimos, kurio vardas Šimis, Geros sūnus; jis išėjo ir eidamas vis keikė.
6Ir jis mėtė akmenimis į Dovydą bei į visus karaliaus Dovydo tarnus; ir visa tauta ir visi galingi vyrai buvo jo dešinėje ir kairėje.
7Ir Šimis taip keikdamas sakė: „Išeik, išeik, kraugery, tu Belialo žmogau;
8VIEŠPATS sugrąžino ant tavęs visą kraują Sauliaus namų, kurio vietoje tu karaliavai; ir VIEŠPATS atidavė karalystę į tavo sūnaus Abšalomo rankas; ir štai tu esi patekęs į savo nelaimę, nes tu kraugerys“.
9Tada Cerujos sūnus Abišajas tarė karaliui: „Kodėl šitas pastipęs šuo turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man, meldžiu tave, nueiti ir nuimti jam galvą“.
10O karalius tarė: „Kas man darbo su jumis, Cerujos sūnūs? Jis tegul taip keikia, kadangi VIEŠPATS jam pasakė: ‘Keik Dovydą’. Kas gi tuomet pasakys: ‘Kodėl taip padarei?’“
11Ir Dovydas tarė Abišajui ir visiems savo tarnams: „Štai mano sūnus, išėjęs iš mano vidurių, ieško mano gyvybės; tai kaip dar labiau dabar šis benjaminas gali tai daryti? Palikite jį, ir tegul jis keikia; nes VIEŠPATS jam liepė.
12Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano sielvartą ir VIEŠPATS man atmokės geru už jo šios dienos keiksmą“.
13Ir Dovydui bei jo vyrams einant keliu, Šimis ėjo kalvos šlaitu priešais jį ir eidamas keikė, mėtydamas į jį akmenimis ir barstydamas dulkes.
14Ir karalius bei visa su juo esanti tauta atėjo išvargę ir ten atsigaivino.
15O Abšalomas ir visa tauta, Izraelio žmonės, atėjo į Jeruzalę, ir Ahitofelis su juo.
16Ir įvyko, kai arkietis Hušajas, Dovydo draugas, atėjo pas Abšalomą, Hušajas tarė Abšalomui: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“
17Ir Abšalomas tarė Hušajui: „Ar toks tavo gerumas tavo draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?“
18Ir Hušajas tarė Abšalomui: „Ne; tačiau kurį VIEŠPATS, šita tauta ir visi Izraelio žmonės išsirinko, to aš būsiu ir pas tą pasiliksiu.
19O, antra vertus, kam aš turėčiau tarnauti? Ar neturėčiau tarnauti jo sūnaus akivaizdoje? Kaip tarnavau tavo tėvo akivaizdoje, taip aš būsiu tavo akivaizdoje“.
20Tada Abšalomas tarė Ahitofeliui: „Duokite iš savo tarpo patarimą, ką mums daryti“.
21Ir Ahitofelis sakė Abšalomui: „Įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti; ir visas Izraelis išgirs, kad tu esi neapkenčiamas savo tėvo; tada visų su tavimi esančių rankos sustiprės“.
22Taigi jie ištiesė Abšalomui palapinę ant namo stogo; ir Abšalomas, visam Izraeliui matant, įėjo pas savo tėvo suguloves.
23O Ahitofelio patarimas, kurį jis tomis dienomis duodavo, buvo tarsi kas pasiklaustų Dievo žodžio; toks buvo kiekvienas Ahitofelio patarimas ir Dovydui, ir Abšalomui.