1Ir po to įvyko, kad Abšalomas pasiruošė vežimų, žirgų ir penkiasdešimt vyrų, idant bėgtų pirma jo.
2Ir Abšalomas anksti atsikeldavo ir atsistodavo šalia vartų kelio; ir būdavo, kai koks nors ginčą turintis žmogus ateidavo pas karalių į teismą, tada Abšalomas jį pasišaukdavo ir sakydavo: „Iš kokio tu miesto?“ Ir jis sakydavo: „Tavo tarnas yra iš vienos Izraelio genčių“.
3Ir Abšalomas jam sakydavo: „Štai tavo reikalai geri ir teisingi; bet nėra karaliaus įgalioto žmogaus, kad tave išklausytų“.
4Abšalomas dar sakydavo: „O, kad mane paskirtų teisėju šalyje, kad kiekvienas, turintis bylą ar reikalą, galėtų ateiti pas mane, ir aš įvykdyčiau jam teisingumą!“
5Ir buvo, kai prie jo kas nors prieidavo jam išreikšti pagarbą, jis ištiesdavo savo ranką, paimdavo jį ir pabučiuodavo.
6Ir šitaip Abšalomas darė visam Izraeliui, atėjusiam pas karalių į teismą; taip Abšalomas pavogė Izraelio žmonių širdis.
7Ir įvyko po keturiasdešimties metų, kad Abšalomas tarė karaliui: „Meldžiu tave, leisk man eiti ir ištesėti savo įžadą, kurį esu davęs VIEŠPAČIUI Hebrone.
8Nes tavo tarnas davė įžadą gyvendamas Gešūre, Sirijoje, sakydamas: ‘Jei VIEŠPATS tikrai mane sugrąžins į Jeruzalę, tada aš tarnausiu VIEŠPAČIUI“.
9Ir karalius jam tarė: „Eik ramybėje“. Taigi jis pakilęs nuėjo į Hebroną.
10Bet Abšalomas išsiuntė šnipus po visas Izraelio gentis, sakydamas: „Kai tik išgirsite trimito garsą, sakykite: ‘Abšalomas karaliauja Hebrone’“.
11Ir su Abšalomu iš Jeruzalės ėjo du šimtai vyrų, kurie buvo pakviesti; ir jie ėjo iš paprastumo ir nieko nežinojo.
12Ir Abšalomas, kai jis aukojo aukas, siuntė pakviesti gilonietį Ahitofelį, Dovydo patarėją, iš jo miesto, tai yra iš Gilo. Ir sąmokslas buvo smarkus; nes tauta nuolat gausėjo pas Abšalomą.
13Ir atėjo pasiuntinys pas Dovydą, sakydamas: „Izraelio žmonių širdys seka Abšalomą“.
14Ir Dovydas tarė visiems savo tarnams, esantiems su juo Jeruzalėje: „Pakilkite ir bėkime; nes kitaip neišsigelbėsime nuo Abšalomo; paskubėkite išeiti, kad jis staiga neužkluptų mūsų, neatvestų ant mūsų pikto ir neišmuštų miesto kalavijo ašmenimis“.
15Ir karaliaus tarnai tarė karaliui: „Štai tavo tarnai pasiruošę daryti visa, ką mano viešpats karalius nurodys“.
16Ir karalius išėjo, ir visi jo namiškiai jam iš paskos. Ir karalius paliko dešimt moterų, sugulovių, namams saugoti.
17Ir išėjo karalius bei visa tauta paskui jį ir apsistojo tolimoje vietoje.
18Ir visi jo tarnai ėjo šalia jo; ir visi keretai, visi peletai ir visi gatiečiai – šeši šimtai žmonių, atėjusių paskui jį iš Gato, ėjo pirma karaliaus.
19Tada karalius tarė gatiečiui Itajui: „Kodėl ir tu eini su mumis? Grįžk į savo vietovę ir pasilik pas karalių; nes tu esi svetimšalis ir tremtinys.
20Kadangi tik vakar atvykai, ar šią dieną turėčiau tave versti, kad eitum pirmyn ir atgal su mumis? Kadangi aš einu kur galiu, grįžk ir parvesk savo brolius; tebūna su tavimi gailestingumas ir tiesa“.
21O Itajas atsakydamas karaliui tarė: „ Kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip mano viešpats karalius gyvas, kur tik bus mano viešpats karalius, ar mirtyje, ar gyvenime, tikrai ten bus ir tavo tarnas“.
22Ir Dovydas tarė Itajui: „Eik ir pereik“. Ir gatietis Itajas perėjo su visais savo vyrais ir su visais mažyliais, esančiais su juo.
23Ir visa šalis garsiu balsu verkė, ir visa tauta perėjo; taip pat ir pats karalius perėjo per Kidrono upelį, ir visa tauta perėjo link dykumos kelio.
24Ir štai ir Cadokas bei su juo visi levitai, nešantys Dievo Sandoros skrynią; ir jie pastatė Dievo skrynią; ir Abjataras ėjo aukštyn, kol visa tauta baigė išeiti iš miesto.
25Ir karalius tarė Cadokui: „Nešk Dievo skrynią atgal į miestą; jei rasiu palankumą VIEŠPATIES akyse, jis mane sugrąžins ir parodys man ją bei jos buveinę;
26bet jei jis taip pasakys: ‘Tu man nepatinki; štai aš čia, tegul jis man daro, kaip jam atrodo gerai“.
27Taip pat karalius tarė kunigui Cadokui: „ Ar tu ne regėtojas? Grįžk į miestą ramybėje, ir su jumis jūsų abu sūnūs, tavo sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jonatanas.
28Štai aš apsistosiu dykumos lygumoje, kol ateis iš jūsų žodis man paliūdyti“.
29Taigi Cadokas ir Abjataras pargabeno Dievo skrynią į Jeruzalę; ir jie ten pasiliko.
30O Dovydas lipo aukštyn Alyvų kalno pakilimu ir lipdamas verkė, ir buvo užsidengęs galvą, ir jis ėjo basas; ir visa su juo esanti tauta, kiekvienas užsidengė galvą, lipo aukštyn ir lipdami verkė.
31Ir Dovydui pranešė, sakydami: „Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų su Abšalomu“. Ir Dovydas tarė: „O VIEŠPATIE, meldžiu tave, paversk Ahitofelio patarimą kvailyste“.
32Ir atsitiko, kad, Dovydui atėjus į kalno viršūnę, kur garbindavo Dievą, štai jo pasitikti atėjo arkietis Hušajas, su savo perplėštu rūbu ir žemėmis ant savo galvos;
33jam Dovydas tarė: „Jei eisi su manimi, būsi man našta;
34bet jei sugrįši į miestą ir sakysi Abšalomui: ‘Aš būsiu tavo tarnas, o karaliau; kaip ligi šiol buvau tavo tėvo tarnas, taip dabar būsiu ir tavo tarnas“, tada galėsi dėl manęs sužlugdyti Ahitofelio patarimą.
35Ir argi nėra ten su tavimi kunigų Cadoko ir Abjataro? Todėl bus, kai tu ką nugirsi iš karaliaus namų, pranešk tai kunigams Cadokui ir Abjatarui.
36Štai ten yra su jais abu jų sūnūs, Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jonatanas; ir per juos man siųsite kiekvieną dalyką, kurį išgirsite“.
37Taigi Dovydo draugas Hušajas atėjo į miestą, ir Abšalomas atėjo į Jeruzalę.