1Na, o Cerujos sūnus Joabas suprato, kad karaliaus širdis buvo nukreipta Abšalomo link.
2Ir Joabas, pasiuntęs į Tekoją, atvedė iš ten išmintingą moterį ir jai tarė: „Meldžiu tave, dėkis gedinti ir apsivilk dabar gedulo drabužiais, nepasitepk aliejumi, bet būk kaip moteris, kuri daug laiko gedėjo dėl mirusiojo;
3ir ateik pas karalių ir jam šitaip kalbėk“. Taigi Joabas įdėjo žodžius jai į burną.
4Ir Tekojos moteris, kalbėdama karaliui, parpuolė veidu į žemę, išreiškė pagarbą ir tarė: „Padėk, o karaliau“.
5Ir karalius jai tarė: „Kas tau yra?“ O ji atsakė: „Aš tikrai esu našlė, ir mano vyras miręs.
6Ir tavo tarnaitė turėjo du sūnus, ir jie abu susivaidijo ant lauko ir, niekam nesant jų perskirti, vienas smogė kitam ir jį užmušė.
7Ir štai visa šeima sukilusi prieš tavo tarnaitę, ir jie sakė: ‘Atiduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už gyvybę jo brolio, kurį jis nužudė; ir taip pat sunaikinsime paveldėtoją’; ir taip jie užgesins mano likusią žariją ir nepaliks mano vyrui nei vardo, nei likučio ant žemės“.
8Ir karalius tarė moteriai: „Eik į savo namus, o aš duosiu įpareigojimą apie tave“.
9Ir Tekojos moteris tarė karaliui: „Mano viešpatie, o karaliau, ant manęs tebūna neteisybė ir ant mano tėvo namų; o karalius ir jo sostas tebūna nekaltas“.
10Ir karalius tarė: „Kas tau ką kalbės, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies“.
11Tada ji tarė: „Tegul karalius, meldžiu tave, atsimena VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad nebeleistum kraujo keršytojams naikinti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus“. Ir jis tarė: „ Kaip VIEŠPATS gyvas, nei vienas tavo sūnaus plaukas nenukris ant žemės“.
12Tada moteris tarė: „Leisk, meldžiu tave, savo tarnaitei pasakyti vieną žodį mano viešpačiui karaliui“. Ir jis tarė: „Kalbėk“.
13Ir ta moteris tarė: „Tad kodėl sumanei tokį dalyką prieš Dievo tautą? Nes karalius kalba šitą dalyką kaip kaltasis – tuo, kad karalius neparveda namo savo ištremtojo.
14Nes mes būtinai turėsime mirti, ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima susemti; taip pat Dievas neatsižvelgia į jokį asmenį; tačiau jis sugalvoja būdą, kad jo ištremtieji nebūtų nuo jo atstumti“.
15Taigi dabar, kad atėjau kalbėti karaliui, savo viešpačiui, apie šitą dalyką, tai dėl to, kad tauta mane įbaugino; ir tavo tarnaitė sakė: ‘Kalbėsiu dabar karaliui; gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.
16Nes karalius išklausys, kad išvaduotų savo tarnaitę iš rankos vyro, norinčio išnaikinti mane ir kartu mano sūnų iš Dievo paveldo’.
17Tada tavo tarnaitė tarė: ‘Mano viešpaties karaliaus žodis bus paguodžiantis; nes mano viešpats karalius yra toks, kaip Dievo angelas, skiriantis gera ir bloga’; todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, bus su tavimi“.
18Tada karalius atsakydamas tarė tai moteriai: „Meldžiu tave, neslėpk nuo manęs to dalyko, kurio tavęs paklausiu“. Ir ta moteris tarė: „Tegul kalba mano viešpats karalius“.
19Ir karalius tarė: „ Ar ne Joabo ranka yra su tavimi visame tame?“ Ir ta moteris atsakė ir tarė: „ Kaip gyva tavo siela, mano viešpatie karaliau, niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mano viešpats karalius yra pasakęs; nes tavo tarnas Joabas, jis man įsakė ir įdėjo į tavo tarnaitės burną visus šituos žodžius;
20kad tokiu pavidalu išdėstytų kalbą, tavo tarnas Joabas padarė šitą dalyką; o mano viešpats yra išmintingas pagal Dievo angelo išmintį, kad žinotų visa, kas yra žemėje“.
21Ir karalius tarė Joabui: „Štai dabar padariau tą dalyką; taigi eik, parvesk jaunuolį Abšalomą“.
22Ir Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui; ir Joabas tarė: „Šiandien tavo tarnas žino, kad radau malonę tavo akyse, mano viešpatie, o karaliau, nes karalius patenkino savo tarno prašymą“.
23Taigi Joabas pakilo, nuėjo į Gešūrą ir atvedė Abšalomą į Jeruzalę.
24Ir karalius sakė: „Tegul jis grįžta į savo paties namus, bet tegul nemato mano veido“. Taip Abšalomas sugrįžo į savo paties namus, tačiau karaliaus veido neišvydo.
25Bet visame Izraelyje nebuvo tokio labai giriamo dėl grožio, kaip Abšalomas: nuo kojų padų iki viršugalvio jame nebuvo jokio trūkumo.
26Ir jam apsikirpus galvą (nes kiekvienų metų pabaigoje jis ją apsikirpdavo; kadangi plaukai būdavo sunkūs ant jo, todėl jis ją apsikirpdavo), jo galvos plaukai sverdavo du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.
27Ir Abšalomui buvo gimę trys sūnūs ir viena duktė, kurios vardas buvo Tamara; ji buvo gražaus veido moteris.
28Taip Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus pilnus metus, nematydamas karaliaus veido.
29Todėl Abšalomas siuntė pas Joabą, kad siųstų jį pas karalių; bet jis nenorėjo ateiti pas jį; ir kai jis vėl siuntė antrą kartą, jis nenorėjo ateiti.
30Todėl jis tarė savo tarnams: „Štai Joabo laukas yra šalia manojo, ir ten jis turi miežių; eikite ir jį padekite“. Ir Abšalomo tarnai padegė tą lauką.
31Tada Joabas pakilo, atėjo pas Abšalomą į jo namus ir jam tarė: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?“
32Ir Abšalomas atsakė Joabui: „Štai aš siunčiau pas tave, sakydamas: Ateik čionai, kad tave nusiųsčiau pas karalių, pasakyti: ‘Kodėl atėjau iš Gešūro? Man būtų buvę geriau, jei ten tebebūčiau’; taigi dabar leisk man išvysti karaliaus veidą; o jei manyje būtų kokia neteisybė, tegul jis nužudo mane“.
33Taigi Joabas, atėjęs pas karalių, jam pranešė; ir kai jis pašaukė Abšalomą, jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu į žemę karaliaus akivaizdoje; ir karalius pabučiavo Abšalomą.