1Ir po to atsitiko, kad Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, kurios vardas buvo Tamara; ir ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.
2Ir Amnonas taip sielojosi, kad jautėsi sergąs dėl savo sesers Tamaros; nes ji buvo mergelė; ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.
3Bet Amnonas turėjo draugą, kurio vardas buvo Jonadabas, Dovydo brolio Šimos sūnų; o Jonadabas buvo labai gudrus vyras.
4Ir jis jam tarė: „Kodėl tu, būdamas karaliaus sūnus, eini liesyn diena iš dienos? Ar man nepasakysi?“ Ir Amnonas jam tarė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“.
5Ir Jonadabas jam tarė: „Atsigulk į savo lovą ir dėkis sergąs; ir tavo tėvui atėjus tavęs pamatyti, jam sakyk: ‘Tegul ateina, meldžiu tave, mano sesuo Tamara ir teduoda man valgyti, ir teparuošia valgį mano akyse, kad galėčiau tai matyti ir valgyti iš jos rankos’“.
6Taigi Amnonas atsigulė ir dėjosi sergąs; ir, karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas tarė karaliui: „Tegul ateina, meldžiu tave, mano sesuo Tamara ir tepadaro man matant pora pyragaičių, kad galėčiau valgyti iš jos rankos“.
7Tada Dovydas siuntė Tamarai į namus, sakydamas: „Na, eik į savo brolio Amnono namus ir jam paruošk valgį“.
8Taigi Tamara nuėjo į savo brolio Amnono namus; o jis gulėjo. Ir ji ėmė miltų, suminkė juos, padarė jo akyse pyragaičių ir iškepė tuos pyragaičius.
9Ir paėmusi keptuvę, ji juos išėmė jo akivaizdoje; bet jis atsisakė valgyti. Ir Amnonas tarė: „Tegul visi išeina nuo manęs“. Ir jie visi išėjo nuo jo.
10Ir Amnonas tarė Tamarai: „Įnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankos“. Ir Tamara paėmė pyragaičius, kuriuos buvo padariusi, ir įnešė juos savo broliui Amnonui į kambarį.
11O jai atnešus juos jam valgyti, jis ją nutvėrė ir jai tarė: „Ateik, gulkis su manimi, mano seserie“.
12O ji jam atsakė: „Ne, mano broli, neprievartauk manęs; nes taip neturi būti daroma Izraelyje; nedaryk šitos kvailystės.
13O aš, kur aš nunešiu savo gėdą? O tu, tu būsi kaip vienas iš kvailių Izraelyje. Todėl dabar, meldžiu tave, kalbėk karaliui; nes jis nesulaikys manęs nuo tavęs“.
14Tačiau jis nenorėjo klausyti jos balso, bet, būdamas stipresnis už ją, išprievartavo ją ir sugulė su ja.
15Po to Amnonas jos be galo neapkentė; taip, kad neapykanta, kuria jis jos neapkentė, buvo didesnė už meilę, kuria jis ją mylėjo. Ir Amnonas jai tarė: „Kelkis, nešdinkis“.
16O ji jam tarė: „Nėra priežasties; manęs išvarymas yra didesnė piktybė už kitą, kurią man padarei“. Bet jis nenorėjo jos klausyti.
17Tada jis pašaukė savo tarną, kuris jam patarnavo, ir tarė: „Išvaryk dabar šitą moterį nuo manęs ir užsklęsk duris paskui ją“.
18O ant savęs ji turėjo įvairiaspalvį drabužį; nes tokiais apsiaustais rengėsi karaliaus dukterys, kurios buvo mergelės. Tada jo tarnas ją išvedė laukan ir užsklendė duris paskui ją.
19Ir Tamara apsibarstė galvą pelenais ir perplėšė savo įvairiaspalvį drabužį, buvusį ant jos, ir užsidėjusi ranką ant galvos ėjo verkdama.
20Ir jos brolis Abšalomas jai tarė: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Bet dabar tylėk, mano sese; jis yra tavo brolis; nepaisyk to dalyko“. Taigi Tamara paliko vieniša savo brolio Abšalomo namuose.
21Bet karalius Dovydas išgirdęs visus tuos dalykus labai užsirūstino.
22O Abšalomas nekalbėjo savo broliui Amnonui nei gero, nei blogo; nes Abšalomas nekentė Amnono, kadangi jis išprievartavo jo seserį Tamarą.
23Ir įvyko po pilnų dviejų metų, kad Abšalomui buvo avikirpis Baal-Hacore, esančiame šalia Efraimo; ir Abšalomas pakvietė visus karaliaus sūnus.
24Ir atėjęs pas karalių, Abšalomas tarė: „Dabar štai pas tavo tarną avikirpis; meldžiu tave, tegul eina karalius ir jo tarnai su tavo tarnu“.
25Ir karalius tarė Abšalomui: „Ne, mano sūnau, visi teneisime, kad tavęs neapsunkintume“. O jis primygtinai jį prašė; tačiau jis nenorėjo eiti, bet palaimino jį.
26Tada Abšalomas tarė: „Jei ne, tai leisk, meldžiu tave, mano broliui Amnonui eiti su mumis“. Ir karalius jam tarė: „Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?“
27Bet Abšalomas primygtinai jį prašė, kad jis leistų Amnonui ir visiems karaliaus sūnums eiti su juo.
28Na, o Abšalomas buvo įsakęs savo tarnams, sakydamas: „Dabar stebėkite, kai Amnono širdis bus linksma nuo vyno ir kai jums pasakysiu: ‘Smokite Amnonui’; tada nužudykite jį, nebijokite; argi ne aš jums įsakiau? Būkite drąsūs ir narsūs“.
29Ir Abšalomo tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas buvo įsakęs. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.
30Ir įvyko, kad, jiems tebesant kelyje, žinia atėjo iki Dovydo, sakanti: „Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus, ir nei vieno iš jų neišliko“.
31Tada karalius atsikėlė, perplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės; ir visi jo tarnai stovėjo šalia su perplėštais savo drabužiais.
32O Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas atsiliepdamas tarė: „Tegul mano viešpats nemano, kad jie nužudė visus jaunuolius, karaliaus sūnus; nes tik Amnonas yra miręs; nes Abšalomo paskyrimu tai buvo nuspręsta nuo tos dienos, kai jis išprievartavo jo seserį Tamarą.
33Taigi dabar tegul mano viešpats karalius neima to sau į širdį, manydamas, kad visi karaliaus sūnūs yra mirę; nes tik Amnonas yra miręs“.
34Bet Abšalomas pabėgo. Ir jaunuolis, einantis sargybą, pakėlė akis ir pažiūrėjo, ir štai jam už nugaros, kalvos šlaito keliu, ateina daug liaudies.
35Ir Jonadabas tarė karaliui: „Štai karaliaus sūnūs atėjo; kaip tavo tarnas sakė, taip ir yra“.
36Ir įvyko, vos tik jam baigus kalbėti, štai atėjo karaliaus sūnūs ir pakeltu balsu verkė; taip pat karalius ir visi jo tarnai labai skaudžiai verkė.
37Bet Abšalomas pabėgo ir nuėjo pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Ir Dovydas kiekvieną dieną gedėjo savo sūnaus.
38Taip Abšalomas pabėgo, nuėjo į Gešūrą ir ten išbuvo trejus metus.
39O karaliaus Dovydo siela troško išeiti pas Abšalomą; nes jis buvo pasiguodęs dėl Amnono, kadangi jis buvo miręs.