1Ir VIEŠPATS siuntė Nataną pas Dovydą. Ir pas jį atėjęs, jis jam tarė: „Du vyrai buvo viename mieste; vienas turtingas, o kitas beturtis.
2Turtingasis turėjo be galo daug kaimenių ir bandų;
3o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią buvo nusipirkęs ir augino; ir ji užaugo pas jį ir su jo vaikais; ji valgė iš jo maisto, gėrė iš jo taurės ir gulėjo jam prie krūtinės, ir buvo jam kaip duktė.
4Ir atėjus keleiviui pas turtingąjį vyrą, šis pagailėjo imti iš savo paties kaimenės ir iš savo paties bandos, kad paruoštų pas jį atėjusiam keleiviui; bet paėmė beturčio avytę ir ją paruošė pas jį atėjusiam vyrui“.
5Ir Dovydo pyktis smarkiai užsidegė ant to vyro; ir jis tarė Natanui: „ Kaip VIEŠPATS gyvas, tas vyras, kuris tai padarė, tikrai mirs;
6o už avytę jis keturgubai atlygins, kadangi padarė tokį dalyką ir kadangi nepasigailėjo“.
7Ir Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas vyras. Taip sako VIEŠPATS Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankos;
8ir daviau tau tavo valdovo namus ir į tavo prieglobstį tavo valdovo žmonas, ir daviau tau Izraelio ir Judos namus; o jei to buvo per maža, aš dar būčiau tau tiek ir tiek davęs.
9Kodėl paniekinai VIEŠPATIES įsakymą, darydamas pikta jo akyse? Tu nužudei kalaviju hetitą Ūriją ir jo žmoną paėmei sau į žmonas, o jį nužudei Amono vaikų kalaviju.
10Todėl dabar kalavijas niekada neatsitrauks nuo tavo namų; kadangi mane paniekinai ir paėmei hetito Ūrijos žmoną, kad būtų tavo žmona’.
11Taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš sukelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų ir paimsiu tavo žmonas tavo paties akyse ir jas duosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis šitos saulės akyse.
12Nes tu tai padarei slaptai; bet aš tai padarysiu viso Izraelio akivaizdoje ir saulės akivaizdoje“.
13Ir Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau prieš VIEŠPATĮ“. Ir Natanas tarė Dovydui: „VIEŠPATS taipogi yra pašalinęs tavo nuodėmę; tu nemirsi.
14Tačiau, kadangi šituo poelgiu tu suteikei VIEŠPATIES priešams didelę progą piktžodžiauti, tau gimęs vaikas tikrai mirs“.
15Ir Natanas išėjo į savo namus. Ir VIEŠPATS ištiko vaiką, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir jis sunkiai susirgo.
16Todėl Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko; ir Dovydas pasninkavo ir įėjęs visą naktį gulėjo ant žemės.
17Ir jo namų vyresnieji pakilę nuėjo prie jo, kad jį pakeltų nuo žemės; bet jis nenorėjo ir nevalgė su jais duonos.
18Ir septintąją dieną atsitiko, kad vaikas mirė. Ir Dovydo tarnai bijojo jam pranešti, kad vaikas miręs; nes jie sakė: „Štai vaikui dar tebesant gyvam, jam kalbėjome, bet jis neklausė mūsų balso; kaip jis tada save vargins, jeigu jam pasakysime, kad vaikas miręs?“
19Bet kai Dovydas pamatė, kad jo tarnai šnibždėjosi, Dovydas suprato, kad vaikas miręs; todėl Dovydas tarė savo tarnams: „Ar vaikas miręs?“ Ir jie tarė: „Jis miręs“.
20Tada Dovydas, atsikėlęs nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pasikeitė savo drabužius ir atėjo į VIEŠPATIES namus, ir pagarbino; po to jis parėjo į savo namus; ir jam paprašius, jie padėjo prieš jį duonos, ir jis valgė.
21Tada jo tarnai jam tarė: „Kas tai yra, ką tu padarei? Kol vaikas buvo gyvas, tu pasninkavai ir verkei dėl jo; bet kai vaikas mirė, tu atsikėlei ir valgei duonos“.
22Ir jis tarė: „Vaikui tebesant gyvam aš pasninkavau ir verkiau, nes aš sakiau: ‘Kas žino, gal DIEVAS man bus malonus, kad vaikas gyventų’.
23Bet dabar jis miręs, kodėl turėčiau pasninkauti? Argi aš galiu jį sugrąžinti? Aš eisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane“.
24Ir Dovydas paguodė savo žmoną Bat-Šebą ir, įėjęs pas ją, sugulė su ja; ir ji pagimdė sūnų ir praminė jį Saliamono vardu; ir VIEŠPATS jį mylėjo.
25Ir jis pasiuntė per pranašo Natano ranką; ir dėl VIEŠPATIES jis praminė jį vardu Jedidijas.
26Ir Joabas kovojo prieš Amono vaikų Rabą ir paėmė karališkąjį miestą.
27Ir Joabas siuntė pasiuntinius pas Dovydą ir sakė: „Aš kovojau prieš Rabą ir paėmiau vandenų miestą.
28Taigi dabar surink likusią tautą, stovyklauk prieš tą miestą ir paimk jį; kad aš nepaimčiau to miesto ir jis nebūtų pavadintas mano vardu“.
29Ir Dovydas, surinkęs visą tautą, nuėjo į Rabą ir kovojo prieš ją, ir ją paėmė.
30Ir jis nuėmė jų karaliaus karūną nuo jo galvos, kuri svėrė talentą aukso su brangakmeniais; ir ji buvo uždėta ant Dovydo galvos. Ir jis išgabeno iš miesto didelę gausybę grobio.
31O jame buvusią tautą jis išvedė ir pakišo po pjūklais, po geležinėmis akėčiomis, po geležiniais kirviais, ir privertė juos eiti per plytų degimo krosnis; ir taip jis padarė visiems Amono vaikų miestams. Taip Dovydas ir visa tauta sugrįžo į Jeruzalę.