1Ir įvyko, metams pasibaigus, tuo laiku, kai karaliai išeina į mūšį, Dovydas siuntė Joabą, su juo savo tarnus ir visą Izraelį; ir jie sunaikino Amono vaikus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas dar pasiliko Jeruzalėje.
2Ir atsitiko vakare, kad Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namų stogo; ir nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; o ta moteris buvo labai gražios išvaizdos.
3Ir Dovydas siuntė ir teiravosi apie tą moterį; ir vienas tarė: „Ar tai ne Eliamo duktė Bat-Šeba, hetito Ūrijos žmona?“
4Ir Dovydas siuntė pasiuntinius ir ją paėmė; ji įėjo pas jį, ir jis sugulė su ja; nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo; ir ji sugrįžo į savo namus.
5Ir ta moteris pastojo ir pasiuntė bei pranešė Dovydui, sakydama: „Aš nėščia“.
6Ir Dovydas pasiuntė Joabui, sakydamas: „Atsiųsk pas mane hetitą Ūriją“. Ir Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą.
7Ir Ūrijai pas jį atėjus, Dovydas jo paklausė, kaip sekasi Joabui, kaip sekasi tautai ir kaip sekasi karas.
8Ir Dovydas tarė Ūrijai: „Eik žemyn į savo namus ir nusiplauk kojas“. Ir Ūrijai išėjus iš karaliaus namų, paskui jį pasekė valgis nuo karaliaus.
9Bet Ūrija miegojo prie karaliaus namų durų su visais savo viešpaties tarnais ir nėjo žemyn į savo namus.
10Ir kai Dovydui pranešė, sakydami: „Ūrija nėjo žemyn į savo namus“, Dovydas tarė Ūrijai: „Argi neparėjai iš savo kelionės? Tai kodėl nenuėjai žemyn į savo namus?“
11Ir Ūrija tarė Dovydui: „Skrynia, Izraelis ir Juda pasilikę palapinėse; o mano viešpats Joabas ir mano viešpaties tarnai stovyklauja atvirame lauke; tai ar man eiti į savo namus valgyti, gerti ir gulėti su savo žmona? Kaip tu gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš to nedarysiu“.
12Ir Dovydas tarė Ūrijai: „Pasilik čia dar ir šiandien, o rytoj tave paleisiu“. Taip Ūrija pasiliko Jeruzalėje tą dieną ir rytojaus dieną.
13Ir kai Dovydas jį pakvietė, jis valgė ir gėrė jo akivaizdoje; ir jis jį prigirdė; o vakare jis išėjo gulti į savo patalą su savo viešpaties tarnais, bet nenuėjo žemyn į savo namus.
14Ir ryte įvyko, kad Dovydas parašė Joabui laišką ir jį nusiuntė per Ūrijos ranką.
15Ir jis rašė laiške, sakydamas: „Pastatyk Ūriją karščiausios kovos priekyje ir atsitraukite nuo jo, kad jis būtų sumuštas ir mirtų“.
16Ir įvyko, kai Joabas stebėjo miestą, jis paskyrė Ūriją į vietą, apie kurią žinojo, kad ten buvo narsūs vyrai.
17Ir to miesto vyrai išėjo ir kovojo su Joabu; ir krito keletas iš tautos, iš Dovydo tarnų; žuvo ir hetitas Ūrija.
18Tada Joabas pasiuntė ir pranešė Dovydui visus dalykus apie tą karą;
19ir įpareigojo pasiuntinį, sakydamas: „Kai būsi baigęs pasakoti karaliui to karo reikalus
20ir, jei bus, kad karalius užsirūstins ir tau sakys: ‘Kodėl priėjote taip arti prie miesto kovodami? Argi nežinojote, kad jie gali šaudyti nuo sienos?
21Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris numetė ant jo girnų akmens gabalą nuo sienos, kad jis mirė Tebece? Kodėl priartėjote prie sienos?’ Tada sakyk: ‘Tavo tarnas hetitas Ūrija irgi žuvo’“.
22Taigi pasiuntinys nuėjo ir atėjęs pranešė Dovydui viską, dėl ko Joabas buvo jį siuntęs.
23Ir pasiuntinys tarė Dovydui: „Tikrai tie vyrai įveikė mus ir išėjo pas mus į lauką, o mes buvome prieš juos iki vartų įėjimo.
24Ir šauliai šaudė į tavo tarnus nuo sienos; ir žuvo keletas iš karaliaus tarnų, taip pat žuvo ir tavo tarnas hetitas Ūrija“.
25Tada Dovydas tarė pasiuntiniui: „Taip sakyk Joabui: ‘Tavęs tenepykina tas dalykas, nes kalavijas ryja ir vieną, ir kitą; sustiprink savo kovą prieš miestą ir sugriauk jį’; ir jį padrąsink“.
26Ir Ūrijos žmona, išgirdusi, kad jos vyras Ūrija žuvęs, gedėjo dėl savo vyro.
27O gedului praėjus, Dovydas siuntė ir ją atvedė į savo namus, ir ji tapo jo žmona, ir pagimdė jam sūnų. Bet tas dalykas, kurį Dovydas buvo padaręs, nepatiko VIEŠPAČIUI.