1Ir buvo pranešta Joabui: „Štai karalius verkia ir gedi Abšalomo“.
2Ir tą dieną pergalė virto gedulu visai tautai; nes tą dieną tauta girdėjo sakant, kaip karalius liūdi savo sūnaus.
3Ir tą dieną tauta vogčiomis įėjo į miestą, kaip susigėdę išslenka žmonės, kai jie pabėga iš mūšio.
4Bet karalius apsidengė savo veidą, ir garsiu balsu karalius šaukė: „O, mano sūnau, Abšalomai, o Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“
5Ir Joabas atėjo pas karalių į namus ir tarė: „Tu šią dieną sugėdinai veidus visų savo tarnų, kurie šią dieną išgelbėjo tavo gyvybę, tavo sūnų ir tavo dukterų gyvybes, tavo žmonų gyvybes ir tavo sugulovių gyvybes;
6mylėdamas savo priešus ir nekęsdamas savo draugų. Nes tu šią dieną pareiškei, kad nepaisai nei kunigaikščių, nei tarnų; nes šią dieną aš matau, kad jei Abšalomas būtų gyvas, o mes visi šią dieną būtume žuvę, tai tuo būtum labai patenkintas.
7Taigi dabar kelkis, išeik ir paguodžiančiai kalbėk savo tarnams; nes, prisiekiu VIEŠPAČIU, jei neišeisi, tai šiąnakt nei vienas nepasiliks su tavimi; o tai tau bus blogiau už visas nelaimes, kurios tave ištiko nuo pat tavo jaunystės iki šiol“.
8Tada karalius atsikėlė ir atsisėdo vartuose. Ir visai tautai pranešė, sakydami: „Štai karalius sėdi vartuose“. Ir visa tauta atėjo karaliaus akivaizdon; nes Izraelis buvo pabėgęs, kiekvienas į savo palapinę.
9Ir visa tauta ginčijosi visose Izraelio gentyse, sakydami: „Karalius mus išvadavo iš mūsų priešų rankų ir jis mus išvadavo iš filistinų rankų; o dabar yra pabėgęs iš šalies dėl Abšalomo.
10Ir Abšalomas, kurį buvome patepę mums valdyti, žuvęs mūšyje. Tai kodėl dabar nesakote nei žodžio apie karaliaus sugrąžinimą?“
11Ir karalius Dovydas pasiuntė kunigams Cadokui ir Abjatarui, sakydamas: „Kalbėkite Judos vyresniesiems, sakydami: ‘Kodėl jūs esate paskutiniai sugrąžinti karalių į jo namus? Kadangi viso Izraelio kalba atėjo iki karaliaus, tai yra iki jo namų.
12Jūs esate mano broliai, jūs – mano kaulai ir mano kūnas; tai kodėl jūs esate paskutiniai sugrąžinti karalių?’
13Ir Amasai sakykite: ‘Argi tu nesi iš mano kaulo ir iš mano kūno? Tegul man Dievas padaro taip ir dar daugiau, jei tu visam laikui nebūsi mano akivaizdoje kariuomenės vadas Joabo vietoje’“.
14Ir jis palenkė visų Judos žmonių širdis tarsi vieno žmogaus širdį; taip, kad jie nusiuntė karaliui šią žinią: „Sugrįžk tu ir visi tavo tarnai“.
15Taigi karalius sugrįžo ir atėjo iki Jordano. Ir Juda atėjo į Gilgalą, kad eitų karaliaus pasitikti, kad pervestų karalių per Jordaną.
16Ir Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, skubėjo ir leidosi su Judos vyrais karaliaus Dovydo pasitikti.
17Ir su juo buvo tūkstantis vyrų iš Benjamino, Sauliaus namų tarnas Ciba ir su juo penkiolika jo sūnų bei dvidešimt jo tarnų; ir jie perėjo Jordaną pirma karaliaus.
18Ir persikėlė plaustas, kad perkeltų karaliaus namiškius ir padarytų, kas jam atrodė gera. Ir Gero sūnus Šimis parpuolė žemėn prieš karalių, kai jis buvo perėjęs per Jordaną;
19ir tarė karaliui: „Tegul mano viešpats neįskaito man neteisybės, ir neprisimink to, ką tavo tarnas ydingai darė tą dieną, kai mano viešpats karalius išėjo iš Jeruzalės, ir karalius teneima to į savo širdį.
20Nes tavo tarnas žino, kad nusidėjau; tad štai šią dieną atvykau pirmas iš visų Juozapo namų, kad nueičiau žemyn savo viešpaties karaliaus pasitikti“.
21Bet Cerujos sūnus Abišajas atsakydamas tarė: „Ar Šimis neturėtų būti užmuštas už tai, kad keikė VIEŠPATIES pateptąjį?“
22O Dovydas tarė: „Kas man darbo su jumis, Cerujos sūnūs, kad man šią dieną būtumėte mano priešininkai? Ar kas nors šią dieną turėtų būti užmuštas Izraelyje? Ar aš nežinau, kad šią dieną esu Izraelio karalius?“
23Taigi karalius tarė Šimiui: „Tu nemirsi“. Ir karalius jam prisiekė.
24Ir Sauliaus sūnus Mefibošetas atėjo žemyn karaliaus pasitikti. Jis nebuvo apsitvarkęs savo pėdų nei kirpęs savo barzdos, nei plovęs savo drabužių nuo tos dienos, kai išvyko karalius, iki tos dienos, kai jis sugrįžo ramybėje.
25Ir įvyko, kad jam atvykus į Jeruzalę karaliaus pasitikti, karalius jam tarė: „Kodėl nevykai su manimi, Mefibošetai?“
26Ir jis atsakė: „Mano viešpatie, o karaliau, mano tarnas mane apgavo; nes tavo tarnas sakė: ‘Pasibalnosiu asilą, kad galėčiau ant jo joti ir vykti pas karalių; nes tavo tarnas yra luošas.
27Ir jis apšmeižė tavo tarną mano viešpačiui karaliui; bet mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas; taigi daryk, kas atrodo gera tavo akyse.
28Nes visi iš mano tėvo namų tebuvo mirę žmonės mano viešpaties karaliaus akivaizdoje; tačiau tu pasodinai savo tarną tarp valgančiųjų prie tavo stalo. Tai kokią dar turiu teisę verkti karaliui?“
29Ir karalius jam tarė: „Ko dar kalbi apie savo reikalus? Aš sakiau: tu ir Ciba pasidalinkite žemę“.
30Ir Mefibošetas tarė karaliui: „Taip, tegul jis viską pasiima, kadangi mano viešpats karalius yra sugrįžęs į savo namus ramybėje“.
31Ir gileadietis Barzilajas atėjo žemyn iš Rogelimo ir su karaliumi perėjo Jordaną, kad jį palydėtų per Jordaną.
32Na, o Barzilajas buvo labai senas žmogus, aštuoniasdešimties metų; ir jis buvo aprūpinęs maistu karalių, kai jis buvo Machanaime; nes jis buvo labai didis žmogus.
33Ir karalius tarė Barzilajui: „Pereik su manimi, ir aš maitinsiu tave pas save Jeruzalėje“.
34O Barzilajas tarė karaliui: „Kiek man beliko gyventi, kad eičiau su karaliumi aukštyn į Jeruzalę?
35Šią dieną esu aštuoniasdešimties metų; ar aš galiu atskirti tarp gero ir blogo? Ar tavo tarnas gali pajusti skonį to, ką valgau ar ką geriu? Ar begaliu išgirsti dainuojančių vyrų ir dainuojančių moterų balsus? Tai kodėl tavo tarnas dar turėtų būti našta mano viešpačiui karaliui?
36Tavo tarnas nueis su karaliumi trumpą kelią per Jordaną; ir kodėl karalius turėtų man atmokėti tokiu atlyginimu?
37Meldžiu tave, leisk grįžti savo tarnui, kad galėčiau mirti savo mieste ir būčiau palaidotas šalia savo tėvo ir savo motinos kapo. Bet štai tavo tarnas Kimhamas; jis tegul pereina su mano viešpačiu karaliumi; ir jam daryk, kas tau atrodo gera“.
38O karalius atsakė: „Kimhamas pereis su manimi, ir aš jam darysiu tai, kas tau atrodo gera; ir ko tik prašysi manęs, tai tau padarysiu“.
39Ir visa tauta perėjo per Jordaną. Ir kai karalius buvo perėjęs, karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino; o jis sugrįžo į savo vietą.
40Paskui karalius ėjo toliau į Gilgalą, ir Kimhamas ėjo toliau su juo; ir visa Judos tauta bei pusė Izraelio tautos lydėjo karalių.
41Ir štai visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių ir sakė karaliui: „Kodėl mūsų broliai, Judos vyrai, pasivogė tave ir pervedė per Jordaną karalių, jo namiškius ir visus Dovydo vyrus su juo?“
42Ir visi Judos vyrai atsakė Izraelio vyrams: „Todėl, kad karalius yra mums artimas giminaitis; tad kodėl pykstate dėl to dalyko? Ar mes iš viso valgėme iš karaliaus sąskaitos? Ar jis davė mums kokią dovaną?“
43O Izraelio vyrai atsakė Judos vyrams, sakydami: „Mes turime dešimt dalių karaliuje, ir Dovyde taip pat turime daugiau teisių už jus; tai kodėl mus paniekinote, kad mūsų patarimas sugrąžinti mūsų karalių nebūtų pirmas?“ Bet Judos vyrų žodžiai buvo smarkesni už Izraelio vyrų žodžius.