1Ir pranašų sūnūs tarė Elišai: „Štai dabar vieta, kurioje gyvename su tavimi, yra mums per ankšta.
2Eikime, meldžiame tave, prie Jordano, kiekvienas paimkime iš ten po rąstą ir pasistatykime ten sau vietą, kur galėtume gyventi“. Ir jis atsakė: „Eikite“.
3Ir vienas tarė: „Teikis, meldžiu tave, eiti su savo tarnais“. Ir jis atsakė: „Eisiu“.
4Taigi jis su jais nuėjo. Ir atėję prie Jordano jie kirto medžius.
5Bet vienam bekertant rąstą, kirvio pentis įkrito į vandenį; ir jis sušuko, tardamas: „Vargas, valdove, ji buvo paskolinta!“
6Ir Dievo vyras tarė: „Kur ji įkrito?“ Ir jis jam parodė tą vietą. Ir jis nupjovė pagalį ir jį ten įmetė; ir geležis išplaukė.
7Todėl jis tarė: „Pasiimk ją “. Ir jis ištiesė savo ranką ir ją paėmė.
8Tada Sirijos karalius kariavo prieš Izraelį ir tarėsi su savo tarnais, sakydamas: „Tokioje ir tokioje vietoje bus mano stovykla“.
9Ir Dievo vyras pasiuntė Izraelio karaliui, sakydamas: „Saugokis, kad neitum pro tokią vietą; nes ten yra atėję sirai“.
10Ir Izraelio karalius pasiuntė į tą vietą, apie kurią Dievo vyras jam buvo pasakęs ir įspėjęs, ir ten išsigelbėjo ne vieną ir ne du kartus.
11Todėl Sirijos karaliaus širdis labai sunerimo dėl šito dalyko; ir jis, pašaukęs savo tarnus, tarė jiems: „Ar man nepasakysite, kas iš mūsų yra už Izraelio karalių?“
12Ir vienas iš jo tarnų tarė: „Niekas, mano viešpatie, o karaliau; bet pranašas Eliša, esantis Izraelyje, praneša Izraelio karaliui žodžius, kuriuos tu kalbi savo miegamajame“.
13Ir jis tarė: „Eikite ir iššnipinėkite, kur jis yra, kad nusiųsčiau ir jį atvesčiau“. Ir jam buvo pranešta, sakant: „Štai jis Dotane“.
14Taigi jis ten nusiuntė žirgų bei vežimų ir didelę kariuomenę; ir atvykę nakčia, jie apsupo tą miestą.
15Ir Dievo vyro tarnui anksti atsikėlus ir išėjus, štai kariuomenė, apsupusi miestą su žirgais ir vežimais. Ir jo tarnas jam tarė: „Vargas, mano viešpatie! Kaip darysime?“
16Ir jis atsakė: „Nebijok; nes daugiau yra tų, kurie yra su mumis, negu tų, kurie yra su jais“.
17Ir Eliša meldėsi ir tarė: „VIEŠPATIE, meldžiu tave, atverk jo akis, kad matytų“. Ir VIEŠPATS atvėrė jaunuolio akis; ir jis matė: ir štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų aplink Elišą.
18Ir jiems atėjus žemyn pas jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „Ištik, meldžiu tave, šitą tautą aklumu“. Ir jis ištiko juos aklumu pagal Elišos žodį.
19Ir Eliša jiems tarė: „Tai ne tas kelias ir ne tas miestas; eikite paskui mane, o aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote“. Bet jis juos nuvedė į Samariją.
20Ir įvyko, kad jiems atėjus į Samariją, Eliša tarė: „VIEŠPATIE, atverk šitų žmonių akis, kad jie matytų“. Ir VIEŠPATS atvėrė jiems akis, ir jie pamatė; ir štai jie buvo Samarijos viduryje.
21Ir Izraelio karalius, juos pamatęs, tarė Elišai: „Ar man juos sumušti, mano tėve? Ar man juos sumušti?“
22O jis atsakė: „Nesumušk jų; argi sumuštum tuos, kuriuos paėmei į nelaisvę savo kalaviju ir savo lanku? Padėk priešais juos duonos ir vandens, kad jie valgytų ir gertų, ir eitų pas savo valdovą“.
23Ir jis jiems paruošė daug maisto; ir jiems pavalgius ir atsigėrus, jis juos paleido, ir jie nuėjo pas savo valdovą. Taigi Sirijos būriai daugiau nebeatėjo į Izraelio šalį.
24Ir po to įvyko, kad Sirijos karalius Ben-Hadadas, surinkęs visą savo kariuomenę, nuėjo aukštyn ir apgulė Samariją.
25Ir buvo didelis badas Samarijoje; ir štai jie apgulė ją, kol asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių, o ketvirtis kabo balandžių mėšlo – už penkis sidabrinius.
26Ir Izraelio karaliui einant ant sienos pro šalį, viena moteris jam šaukė, sakydama: „Padėk, mano viešpatie, o karaliau“.
27Ir jis tarė: „Jei VIEŠPATS tau nepadeda, iš kur aš tau padėsiu? Iš klojimo ar iš vyno spaustuvo?“
28Ir karalius jai tarė: „Kas tau yra?“ Ir ji atsakė: „Šita moteris man tarė: ‘Duok savo sūnų, kad jį šiandien valgytume, o mano sūnų rytoj valgysime’.
29Taigi išsivirėme mano sūnų ir jį suvalgėme; o kitą dieną aš jai pasakiau: ‘Duok savo sūnų, kad jį valgytume’; bet ji paslėpė savo sūnų“.
30Ir įvyko, kai karalius išgirdo tos moters žodžius, jis perplėšė savo drabužius; ir jis perėjo siena, ir liaudis pažiūrėjo, ir štai jis ant savo kūno turėjo apačioje pasivilkęs ašutinę.
31Tada jis tarė: „Dievas tepadaro man taip ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Elišos galva šią dieną pasiliks ant jo“.
32Bet Eliša sėdėjo savo namuose ir vyresnieji sėdėjo su juo; ir karalius pasiuntė nuo savo akivaizdos vyrą; bet pasiuntiniui dar neatėjus pas jį, jis tarė vyresniesiems: „Ar matote, kaip šitas žmogžudžio sūnus pasiuntė mano galvos nuimti? Žiūrėkite, kai pasiuntinys ateis, uždarykite duris ir tvirtai laikykite jį duryse; argi ne jo valdovo kojų garsas jo užnugaryje?“
33Ir jam su jais tebekalbant, štai pas jį žemyn atėjo pasiuntinys; ir jis tarė: „Štai šita nelaimė yra nuo VIEŠPATIES; ko man dar belaukti iš VIEŠPATIES?“