1Tada Eliša tarė: „Klausykite VIEŠPATIES žodžio; taip sako VIEŠPATS: „Rytoj, apie šį laiką, Samarijos vartuose smulkių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, ir du saikai miežių už šekelį.
2Tada viešpats, į kurio ranką karalius remdavosi, atsakydamas Dievo vyrui tarė: „Štai jei VIEŠPATS padarytų langų danguje, ar galėtų įvykti tas dalykas?“ Ir jis tarė: „Štai tu pamatysi tai savo akimis, bet to nevalgysi“.
3Ir buvo keturi raupsuoti vyrai prie vartų įėjimo; ir jie sakė vienas kitam: „Ko mes čia sėdime, kol mirsime?
4Jei sakytume: ‘Eisime į miestą’, tai badas mieste, ir ten mirsime; o jei čia dar sėdėtume, irgi mirtume. Taigi dabar eikime ir parpulkime į sirų kariuomenę; jei jie paliks mus gyvus, gyvensime; o jei jie mus nužudys, mirsime“.
5Ir prieblandoje jie pakilo eiti į sirų stovyklą; ir jiems atėjus iki tolimiausios Sirijos stovyklos dalies, štai ten nebuvo nei vieno žmogaus.
6Nes Viešpats padarė, kad sirų kariuomenė išgirstų vežimų triukšmą ir žirgų triukšmą – didelės kariuomenės triukšmą; ir jie sakė vienas kitam: „Štai Izraelio karalius pasamdė prieš mus hetitų karalius ir egiptiečių karalius, kad mus užpultų“.
7Todėl pakilę jie pabėgo prieblandoje ir paliko savo palapines, savo žirgus ir savo asilus – stovyklą tokią, kokia ji buvo, ir pabėgo, gelbėdami savo gyvybę.
8Ir šitie raupsuotieji, atėję į tolimiausią stovyklos dalį, įėjo į vieną palapinę, valgė, gėrė ir iš ten išnešė sidabro, aukso bei drabužių ir nuėję tai paslėpė; ir sugrįžę įėjo į kitą palapinę ir iš ten taip pat išnešė ir nuėję tai paslėpė.
9Tada jie tarė vienas kitam: „Mes negerai darome; ši diena – geros naujienos diena, o mes tylime; jei pasiliksime iki ryto aušros, mus užklups kokia nors bėda; taigi dabar ateikite, kad eitume ir praneštume karaliaus namiškiams“.
10Taigi atėję jie pašaukė miesto durininką; ir jiems pranešė, sakydami: „Mes atėjome į sirų stovyklą, ir štai ten nebuvo nei žmogaus, nei žmogaus balso, o tik pririšti žirgai bei pririšti asilai, o palapinės tokios, kokios buvo“.
11Ir jis pašaukė durininkus; ir jie pranešė tai karaliaus namams viduje.
12Ir karalius, naktį atsikėlęs, tarė savo tarnams: „Dabar jums pasakysiu, ką sirai mums padarė. Jie žino, kad mes alkani; todėl jie išėję iš stovyklos, kad pasislėptų ant lauko, sakydami: „Jiems išėjus iš miesto, juos sugausime gyvus ir įeisime į miestą“.
13Ir vienas iš jo tarnų, atsakydamas tarė: „Meldžiu, tegul kas nors paima penkis iš likusių žirgų, išlikusių mieste (štai jie yra kaip visa jame išlikusi Izraelio daugybė; štai jie yra, aš sakau, būtent kaip visa išnaikinta izraelitų daugybė), ir pasiuntę pažiūrėkime“.
14Taigi jie paėmė du vežimų žirgus; ir karalius pasiuntė paskui sirų kariuomenę, sakydamas: „Eikite ir pažiūrėkite“.
15Ir jie ėjo paskui juos iki Jordano; ir štai visas kelias buvo pilnas drabužių ir įrankių, kuriuos sirai skubėdami išmėtė. Ir pasiuntiniai sugrįžę pranešė karaliui.
16Ir tauta išėjo ir apiplėšė sirų palapines. Taigi saikas smulkių miltų buvo parduodamas už šekelį ir du saikai miežių už šekelį – pagal VIEŠPATIES žodį.
17Ir karalius pavedė tam viešpačiui, į kurio ranką jis remdavosi, prižiūrėti vartus; o žmonės jį sumindė vartuose, ir jis mirė, kaip sakė Dievo vyras, kuris kalbėjo karaliui nusileidus pas jį.
18Ir įvyko, kai Dievo vyras kalbėjo karaliui, sakydamas: „Rytoj, apie šį laiką, Samarijos vartuose du saikai miežių bus už šekelį ir saikas smulkių miltų už šekelį“;
19o tas viešpats, atsakydamas Dievo vyrui, tarė: „Štai jei VIEŠPATS padarytų langų danguje, ar galėtų būti toks dalykas?“ O jis tarė: „Štai tu tai matysi savo akimis, tačiau to nevalgysi“.
20Jam taip ir atsitiko; nes tauta jį mindžiojo vartuose, ir jis mirė.