1Na, o Sirijos karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo didis žmogus pas savo valdovą ir gerbiamas, nes per jį VIEŠPATS buvo davęs išgelbėjimą Sirijai; taip pat jis buvo galingas narsuolis, bet jis buvo raupsuotas.
2Ir sirai buvo išėję būriais ir parvedė iš Izraelio šalies į nelaisvę mažą mergaitę; ir ji tarnavo Naamano žmonai.
3Ir ji tarė savo valdovei: „O kad mano viešpats būtų pas Samarijoje esantį pranašą, nes jis pagydytų jį nuo jo raupsų!“
4Ir vienas įėjęs pranešė savo viešpačiui, sakydamas: „Taip ir taip kalbėjo mergaitė, esanti iš Izraelio šalies“.
5Ir Sirijos karalius tarė: „Nagi eik, aš pasiųsiu Izraelio karaliui laišką“. Ir jis išvyko, ir paėmė su savimi dešimtį talentų sidabro, šešis tūkstančius auksinių ir dešimtį drabužių pakaitų.
6Ir jis nunešė Izraelio karaliui laišką, sakantį: „Na, o kai šitas laiškas bus atėjęs pas tave, štai aš su juo atsiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad jį pagydytum nuo jo raupsų“.
7Ir įvyko, kad Izraelio karalius, perskaitęs laišką, perplėšė savo drabužius ir tarė: „Ar aš Dievas, kuris nužudo ir atgaivina, kad šitas žmogus siunčia pas mane pagydyti vyrą nuo jo raupsų? Todėl meldžiu jus, apgalvokite ir žiūrėkite, kaip jis ieško priekabių prie manęs“.
8Ir buvo, kai Dievo vyras Eliša išgirdo, kad Izraelio karalius persiplėšė savo drabužius, jis pasiuntė karaliui, sakydamas: „Kodėl persiplėšei savo drabužius? Tegul jis dabar ateina pas mane ir sužinos, kad Izraelyje yra pranašas“.
9Taigi Naamanas atvyko su savo žirgais ir savo vežimu ir sustojo prie Elišos namų durų.
10Ir Eliša siuntė pas jį pasiuntinį, sakydamas: „Eik ir nusiplauk septynis kartus Jordane, ir tau sugrįš tavo kūnas, ir tu būsi švarus“.
11Bet Naamanas užsirūstino ir nuėjo, sakydamas: „Štai aš galvojau: ‘Jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, suduos savo ranka per tą vietą ir pagydys raupsuotąjį.
12Argi Damasko upės Abana ir Parparas nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Argi negalėčiau jose nusiplauti ir būti švarus?’“ Taigi jis apsigręžė ir nuėjo įniršęs.
13O jo tarnai priėję jam kalbėjo, sakydami: „Mano tėve, jei pranašas tau būtų įsakęs padaryti kokį didelį dalyką, argi nebūtum to daręs? Tai kaip juo labiau, kai jis tau sako: ‘Nusiplauk ir būk švarus’“.
14Tada jis nuėjo žemyn ir pasinėrė Jordane septynis kartus, pagal Dievo vyro pasakymą; ir jo kūnas sugrįžo, kaip mažo vaiko kūnas, ir jis buvo švarus.
15Ir jis sugrįžo pas Dievo vyrą, jis ir visas jo būrys, ir atėjęs atsistojo prieš jį; ir jis tarė: „Štai dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelyje; todėl dabar, meldžiu tave, priimk palaiminimą nuo savo tarno“.
16Bet jis tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kurio akivaizdoje stoviu, aš nieko neimsiu“. O jis primygtinai jo prašė, kad paimtų tai; bet jis atsisakė.
17Ir Naamanas tarė: „Tad ar negalėtų būti duodama, meldžiu tave, tavo tarnui dviejų mulų našta žemių? Nes tavo tarnas nuo šiol nebeaukos nei deginamosios aukos, nei aukos kitiems dievams, bet tik VIEŠPAČIUI.
18Dėl šito dalyko tegul VIEŠPATS atleidžia tavo tarnui: kai mano valdovas įeis į Rimono namus ten garbinti ir jis pasirems ant mano rankos, ir aš nusilenksiu Rimono namuose; kai aš nusilenksiu Rimono namuose, dėl šito dalyko tegul VIEŠPATS atleidžia tavo tarnui“.
19Ir jis tarė jam: „Eik ramybėje“. Taigi jis nuėjo nuo jo truputį kelio.
20Bet Dievo vyro Elišos tarnas Gehazis tarė: „Štai mano valdovas pagailėjo šito siro Naamano, nepriimdamas iš jo rankos to, ką jis atgabeno; bet, kaip gyvas VIEŠPATS, aš bėgsiu paskui jį ir ką nors paimsiu iš jo“.
21Taigi Gehazis nuėjo paskui Naamaną. O Naamanas, pamatęs jį atbėgantį jam iš paskos, nulipo nuo vežimo jo pasitikti ir tarė: „Ar viskas gerai?“
22O jis tarė: „Viskas gerai. Mano valdovas siuntė mane, sakydamas: ‘Štai dabar yra atėję pas mane iš pranašų sūnų du jaunuoliai iš Efraimo kalno; duok jiems, meldžiu tave, talentą sidabro ir dvi drabužių pakaitas“.
23Ir Naamanas tarė: „Teikis priimti du talentus“. Ir jis primygtinai jam siūlė ir įrišo du talentus sidabro į du maišus su dviem drabužių pakaitomis, ir uždėjo juos ant dviejų jo tarnų; ir jie nešė juos pirma jo.
24O atėjęs prie bokšto jis paėmė juos iš jų rankų ir padavė juos namuose; ir jis paleido tuos vyrus, ir jie nuėjo.
25Bet jis įėjo ir atsistojo prieš savo valdovą. Ir Eliša jam tarė: „Iš kur ateini, Gechazi?“ O jis tarė: „Tavo tarnas niekur nėjo“.
26Ir jis jam tarė: „Argi mano širdis nėjo su tavimi, kai tas vyras sugrįžo nuo savo vežimo tavęs pasitikti? Argi tai metas imti pinigus ir imti drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, tarnus ir tarnaites?
27Todėl Naamano raupsai prilips prie tavęs ir prie tavo sėklos per amžius“. Ir jis išėjo nuo jo raupsuotas, baltas kaip sniegas.