1Taip pat po to įvyko, kad Moabo vaikai, Amono vaikai ir su jais kiti, neskaitant amoniečių, atėjo į mūšį prieš Jehozapatą.
2Tada atėję kai kurie Jehozapatui pranešė, sakydami: „Didelė daugybė ateina prieš tave iš už jūros, šiapus Sirijos; ir štai jie yra Hacecon-Tamare, kuris yra En-Gedis.
3Ir Jehozapatas išsigandęs nukreipė save ieškoti VIEŠPATIES ir paskelbė pasninką po visą Judą.
4Ir Juda susirinko prašyti pagalbos iš VIEŠPATIES; būtent iš visų Judos miestų jie atėjo ieškoti VIEŠPATIES.
5O Jehozapatas atsistojo Judos ir Jeruzalės susirinkime, VIEŠPATIES namuose, prieš naująjį kiemą,
6ir tarė: „O VIEŠPATIE, mūsų tėvų Dieve, argi ne tu esi Dievas danguje ir argi ne tu valdai visas pagonių karalystes? Argi ne tavo rankoje yra jėga ir galybė, kad niekas negali tau pasipriešinti?
7Argi ne tu, mūsų Dieve, kuris savo tautos Izraelio akivaizdoje išvarei gyventojus šitos šalies ir ją davei savo draugo Abraomo sėklai amžiams?
8Ir jie gyveno joje ir joje pastatė tau šventovę tavo vardui, sakydami:
9‘Jei atėjus ant mūsų piktam, kaip kalavijui, teismui ar marui, ar badui, mes atsistosime prieš šituos namus ir tavo akivaizdoje (nes tavo vardas yra šituose namuose) ir tavęs šauksimės savo suspaudime, tuomet tu išgirsk ir padėk’.
10O dabar, štai Amono, Moabo ir Seyro kalno vaikai, kurių tu neleidai Izraeliui užgrobti jiems išėjus iš Egipto šalies, bet jie nusisuko nuo jų ir jų nesunaikino;
11štai kaip jie atmoka mums tuo, kad ateina mūsų išmesti iš tavo nuosavybės, kurią davei mums paveldėti.
12O mūsų Dieve, argi tu neteisi jų? Nes mes neturime galios prieš šitą didelį būrį, ateinantį prieš mus; ir mes nežinome, ką daryti; bet mūsų akys nukreiptos į tave“.
13Ir visa Juda stovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje su savo mažyliais, savo žmonomis ir savo vaikais.
14Tada susirinkimo viduryje VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Matanijos sūnaus Jejelio sūnaus Benajos sūnaus Zacharijo sūnaus Jahazielio, levito iš Asafo sūnų;
15ir jis tarė: „Klausykite jūs, visa Juda, jūs, Jeruzalės gyventojai, ir tu, karaliau Jehozapatai: Taip jums sako VIEŠPATS: ‘Nebijokite ir nebūkite nerimastingi dėl šitos didelės daugybės; nes mūšis yra ne jūsų, bet Dievo.
16Rytoj eikite žemyn prieš juos; štai jie ateina aukštyn Zizo skardžiu; ir juos rasite upelio gale, prieš Jeruelio dykumą.
17Jums nereikės kovoti šiame mūšyje; išsirikiuokite, stovėkite nejudėdami ir stebėkite VIEŠPATIES išgelbėjimą su jumis, o Juda ir Jeruzale; nebijokite ir nebūkite nerimastingi; rytoj išeikite prieš juos; nes VIEŠPATS bus su jumis’“.
18Ir Jehozapatas nulenkė savo galvą veidu iki žemės; ir visa Juda bei Jeruzalės gyventojai parpuolė prieš VIEŠPATĮ, garbindami VIEŠPATĮ.
19O levitai iš kehatų vaikų ir iš korachų vaikų, atsistojo girti VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, dideliu balsu į aukštybes.
20Ir anksti rytą atsikėlę, jie išėjo į Tekojos dykumą; ir jiems išeinant, Jehozapatas atsistojęs tarė: „Klausykite manęs, o Juda ir Jeruzalės gyventojai; tikėkite VIEŠPAČIU, savo Dievu, taip būsite įtvirtinti; tikėkite jo pranašais, taip jūs klestėsite“.
21Pasitaręs su tauta, jis paskyrė VIEŠPAČIUI giesmininkus ir kad girtų šventumo grožį, išeidami pirma kariuomenės, sakydami: „Girkite VIEŠPATĮ; nes jo gailestingumas pasilieka per amžius“.
22Ir kai jie pradėjo giedoti ir girti, VIEŠPATS pastatė pasalas prieš Amono, Moabo ir Seyro kalno vaikus, atėjusius prieš Judą; ir jie buvo sumušti.
23Nes Amono ir Moabo vaikai stojosi prieš Seyro kalno gyventojus, kad juos visiškai išžudytų ir sunaikintų; o kai buvo pribaigę Seyro gyventojus, jie padėjo naikinti vieni kitus.
24O Judai atėjus link apžvalgos bokšto dykumoje, jie pažvelgė į minią, ir štai jie buvo ant žemės kritę lavonai, ir nei vieno ištrūkusio.
25Ir kai Jehozapatas ir jo tauta atėjo paimti iš jų grobį, jie rado tarp jų gausybę turtų prie mirusių kūnų, ir brangenybių, kurių jie sau nusiplėšė daugiau nei galėjo išnešti; ir tris dienas jie rinko grobį, jo buvo tiek daug.
26O ketvirtą dieną jie susirinko į Berako slėnį; nes ten jie laimino VIEŠPATĮ; todėl tą vietą iki šios dienos vadina Berako slėniu.
27Paskui jie sugrįžo, visi Judos bei Jeruzalės žmonės, o jų priekyje Jehozapatas, kad grįžtų į Jeruzalę su džiaugsmu; nes VIEŠPATS padarė, kad jie džiaugtųsi dėl savo priešų.
28Ir jie atėjo į Jeruzalę, į VIEŠPATIES namus, su psalteriais, arfomis ir trimitais.
29Ir Dievo baimė buvo ant visų tų šalių karalysčių, kai jos išgirdo, kad VIEŠPATS kovojo prieš Izraelio priešus.
30Taip Jehozapato karalystė buvo rami; nes jo Dievas jam davė poilsį iš visų pusių.
31Ir Jehozapatas karaliavo Judai; jis buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir dvidešimt penkerius metus karaliavo Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Azuba, Šilchio duktė.
32Jis vaikščiojo savo tėvo Asos keliu ir neatsitraukė nuo jo, darydamas tai, kas buvo teisinga VIEŠPATIES akyse.
33Tačiau aukštumos nebuvo pašalintos; nes tauta dar nebuvo paruošusi savo širdies savo tėvų Dievui.
34Na, o kiti Jehozapato darbai, pirmieji ir paskutinieji, štai jie yra užrašyti knygoje Hananio sūnaus Jehuvo, kuris yra paminėtas Izraelio karalių knygoje.
35O po to Judos karalius Jehozapatas prisijungė prie Izraelio karaliaus Ahazijo, kuris elgėsi labai nedorai;
36jis prisijungė prie jo, kad statytų laivus vykti į Taršišą; ir jie statė laivus Ecjon-Gebere.
37Tada Dodavos sūnus Eliezeras iš Marešos pranašavo prieš Jehozapatą, sakydamas: „Kadangi tu prisijungei prie Ahazijo, VIEŠPATS sudaužė tavo darbus“. Ir laivai sudužo, kad jie negalėjo vykti į Taršišą.