1Ir zifiečiai atėjo pas Saulių į Gibėją, sakydami: „Argi Dovydas nesislapsto Hachilos kalvoje, esančioje prieš Ješimoną?“
2Tada pakilo Saulius ir ėjo žemyn į Zifo dykumą, su savimi turėdamas tris tūkstančius Izraelio rinktinių vyrų, Dovydo ieškoti Zifo dykumoje.
3Ir Saulius stovyklavo Hachilos kalvoje, esančioje prieš Ješimoną, palei kelią. Bet Dovydas pasiliko dykumoje, ir jis matė, kad Saulius atėjo paskui jį į dykumą.
4Todėl Dovydas išsiuntė šnipus ir suprato, kad Saulius tikrai buvo atėjęs.
5Ir Dovydas pakilęs atėjo į vietą, kurioje Saulius stovyklavo; ir Dovydas pamatė vietą, kurioje gulėjo Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas; ir Saulius gulėjo apkase, o tauta stovyklavo aplink jį.
6Tada Dovydas atsakydamas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui, sakydamas: „Kas eis su manimi žemyn pas Saulių į stovyklą?“ Ir Abišajis tarė: „Aš eisiu žemyn su tavimi“.
7Taip Dovydas ir Abišajis naktį atėjo prie tautos; ir štai Saulius guli užmigęs apkase, o jo ietis įsmeigta į žemę jam prie jo galvavietės; bet Abneras ir tauta gulėjo aplink jį.
8Tada Abišajis tarė Dovydui: „Dievas šią dieną atidavė tavo priešą į tavo ranką; taigi dabar, meldžiu tave, leisk man jį prismeigti ietimi prie žemės vienąkart, ir aš jam nesmeigsiu antrą kartą“.
9O Dovydas tarė Abišajui: „Nenaikink jo; nes kas galėtų ištiesti savo ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti nekaltas?“
10Dovydas dar tarė: „ Kaip VIEŠPATS gyvas, VIEŠPATS jam smogs; arba ateis jo diena mirti, arba nusileidęs į mūšį jis žus.
11Apsaugok VIEŠPATIE, kad ištiesčiau savo ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį; bet dabar, meldžiu tave, paimk prie jo galvavietės esančią ietį bei vandens ąsotį ir eikime“.
12Taip Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvavietės; ir jie išėjo, ir niekas to nematė nei nežinojo ir nepabudo; nes jie visi miegojo; kadangi ant jų nupuolė gilus miegas nuo VIEŠPATIES.
13Tada Dovydas perėjo į kitą pusę ir iš tolo atsistojo kalvos viršūnėje, kad didelis tarpas buvo tarp jų;
14ir Dovydas šaukė tautai ir Nero sūnui Abnerui, sakydamas: „Argi neatsiliepsi, Abnerai?“ Tada Abneras atsiliepdamas tarė: „Kas tu esi, kad šauki karaliui?“
15Ir Dovydas tarė Abnerui: „Argi tu ne narsuolis? Ir kas yra tau lygus Izraelyje? Tai kodėl nesaugojai savo viešpaties karaliaus? Nes vienas iš tautos įėjo karaliaus, tavo valdovo, sunaikinti.
16Tai, ką tu padarei, yra negerai. Kaip VIEŠPATS gyvas, jūs esate verti mirties, nes nesaugojote savo valdovo, VIEŠPATIES pateptojo. O dabar žiūrėk, kur yra karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kuris buvo prie jo galvavietės“.
17Ir Saulius pažino Dovydo balsą ir tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Dovydas tarė: „Tai mano balsas, o mano viešpatie, karaliau!“
18Ir jis tarė: „Kodėl gi mano viešpats taip persekioja savo tarną? Ką gi padariau? Kokia gi piktybė mano rankose?
19Taigi dabar, meldžiu tave, tegul mano viešpats karalius išklauso savo tarno žodžius. Jei VIEŠPATS tave sukurstė prieš mane, tegul jis priima auką; bet jei jie būtų žmonių vaikai, tebūna jie prakeikti VIEŠPATIES akivaizdoje; nes jie yra mane šią dieną išvarę, kad nepasilikčiau VIEŠPATIES pavelde, sakydami: ‘Eik, tarnauk kitiems dievams’.
20Taigi dabar tenekrenta žemėn mano kraujas VIEŠPATIES akivaizdoje; nes Izraelio karalius yra išėjęs blusos ieškoti, kaip tas, kuris medžioja kurapką kalnuose“.
21Tada Saulius tarė: „Aš nusidėjau; sugrįžk, mano sūnau Dovydai; nes aš tau nebedarysiu pikto, kadangi šią dieną mano siela buvo brangi tavo akyse; štai aš kvailai pasielgiau ir labai klydau“.
22Ir Dovydas atsakydamas tarė: „Štai karaliaus ietis! Tegul ateina vienas iš jaunuolių ir ją paima.
23VIEŠPATS teatmoka kiekvienam jo teisumą ir jo ištikimybę; nes VIEŠPATS šiandien atidavė tave į mano rankas, bet aš nenorėjau ištiesti savo rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį.
24Ir štai, kaip šią dieną tavo gyvybė buvo verta mano akyse, taip mano gyvybė tebūna verta VIEŠPATIES akyse, ir jis teišvaduoja mane iš viso suspaudimo“.
25Tada Saulius tarė Dovydui: „ Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai; tu darysi didžius dalykus ir tikrai dar įsigalėsi“. Taigi Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.