1Ir Samuelis mirė; ir susirinko visi izraelitai, apraudojo jį ir palaidojo jį jo namuose Ramoje. Ir Dovydas pakilo ir nuėjo žemyn į Parano dykumą.
2Ir Maone buvo vyras, kurio nuosavybė buvo Karmelyje; o tas vyras buvo labai didis, jis turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų; ir jis kirpo savo avis Karmelyje.
3Na, o to vyro vardas buvo Nabalas; o jo žmonos vardas Abigailė; ir ji buvo gerai suprantanti moteris ir gražaus veido; bet tas vyras buvo šiurkštus ir piktas savo darbais; ir jis buvo iš Kalebo namų.
4Ir Dovydas išgirdo dykumoje, kad Nabalas kerpąs savo avis.
5Ir Dovydas siuntė dešimt jaunų vyrų, ir Dovydas sakė jaunuoliams: „Eikite aukštyn į Karmelį ir, nuėję pas Nabalą, pasveikinkite jį mano vardu;
6ir taip sakykite gyvenančiam gerovėje: ‘Ramybė tebūna tau, ramybė tebūna tavo namams ir ramybė tebūna viskam, ką tu turi.
7Dabar išgirdau, kad tu turi avių kirpėjų; na, o tavo piemenims, buvusiems su mumis, mes nepadarėme žalos, ir jie nieko nepasigedo visą laiką, kol buvo Karmelyje.
8Pasiklausk savo jaunuolių, ir jie tau pasakys. Tad tegul jaunuoliai randa palankumą tavo akyse; nes atėjome gerą dieną; duok, meldžiu tave, tai, ką ras tavo ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’“.
9Ir Dovydo jaunuoliai atėję kalbėjo Nabalui pagal visus tuos žodžius Dovydo vardu ir nutilo.
10Ir Nabalas atsakė Dovydo tarnams ir tarė: „Kas yra Dovydas? Kas yra Jesės sūnus? Šiandien yra daug tarnų, kurie atitrūkę kiekvienas nuo savo valdovo.
11Tad ar man imti savo duoną, savo vandenį ir savo mėsą, kurią papjoviau savo avių kirpėjams, ir duoti tai vyrams, apie kuriuos nežinau, iš kur jie yra?“
12Taip Dovydo jaunuoliai pasuko savo keliu, sugrįžo ir atėję jam pranešė visus šituos pasakymus.
13Ir Dovydas tarė savo vyrams: „Prisijuoskite kiekvienas savo kalaviją“. Ir jie prisijuosė kiekvienas savo kalaviją; Dovydas irgi prisijuosė savo kalaviją; ir ėjo aukštyn paskui Dovydą apie keturis šimtus vyrų; o du šimtai pasiliko prie daiktų.
14Bet vienas iš jaunuolių pranešė Nabalo žmonai Abigailei, sakydamas: „Štai Dovydas siuntė pasiuntinius iš dykumos mūsų valdovo pasveikinti; o jis išplūdo juos.
15Bet tie vyrai buvo mums labai geri, mums nebuvo padaryta jokios žalos, ir nieko nepasigedome, kol bendravome su jais, būdami laukuose;
16siena jie buvo mums ir naktį, ir dieną, visą tą laiką, kol buvome su jais ganydami avis.
17Taigi dabar žinok ir apgalvok, ką darysi; nes nelaimė nulemta mūsų valdovui ir visiems jo namiškiams; nes jis yra toks Belialo sūnus, kad su juo niekas negali kalbėtis“.
18Tada Abigailė pasiskubino ir paėmė du šimtus kepalų, du indus vyno, penkias paruoštas avis, penkis saikus paskrudintų grūdų, šimtą razinų kekių ir du šimtus figų pyragaičių, ir juos sukrovė ant asilų.
19Ir ji tarė savo tarnams: „Eikite pirma manęs; štai ateinu paskui jus“. Bet ji nesakė savo vyrui Nabalui.
20Ir jai jojant ant asilo, ji leidosi žemyn kalvos priedanga, ir štai Dovydas ir jo vyrai ėjo žemyn jai priešais; ir ji susitiko su jais.
21Na, o Dovydas buvo sakęs: „Iš tikrųjų veltui saugojau viską, ką šitas turi dykumoje, taip, kad niekas neprapuolė iš viso to, kas jam priklauso; o jis man atsilygino piktu už gera.
22Taip ir dar daugiau Dievas tepadaro Dovydo priešams, jei iki ryto šviesos paliksiu iš viso to, kas jam priklauso, bent vieną, kuris šlapinasi į sieną“.
23Ir pamačiusi Dovydą, Abigailė suskubo ir nulipo nuo asilo, parpuolė veidu prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės,
24ir parpuolė prie jo kojų, ir tarė: „Ant manęs, mano viešpatie, ant manęs tebūna ta neteisybė; leisk, meldžiu tave, tavo tarnaitei kalbėti tau klausantis, ir išklausyk savo tarnaitės žodžius.
25Mano viešpats, meldžiu, tenekreipia dėmesio į tą Belialo žmogų Nabalą; nes jis yra toks, koks jo vardas; Nabalas yra jo vardas, ir kvailybė yra su juo; bet aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties jaunuolių, kuriuos buvai atsiuntęs.
26Taigi dabar, mano viešpatie, kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave, kad neateitum išlieti kraujo ir kad neatkeršytum už save savo paties ranka, tai dabar tavo priešai ir tie, kurie siekia pikto mano viešpačiui, tebūna kaip Nabalas.
27O dabar šitas palaiminimas, kurį tavo tarnaitė atgabeno savo viešpačiui, tebūna paduotas jaunuoliams, kurie seka paskui mano viešpatį.
28Meldžiu tave, atleisk savo tarnaitės nusižengimą; nes VIEŠPATS tikrai padarys mano viešpačiui tvirtus namus; nes mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir tavyje nerasta pikto per visas tavo dienas.
29Nors žmogus yra pakilęs tavęs persekioti ir tavo sielos ieškoti; bet mano viešpaties siela bus įvyniota į gyvybės ryšulėlį pas VIEŠPATĮ, tavo Dievą; o tavo priešų sielas, jis jas nusvies kaip nuo mėtyklės vidurio.
30Ir įvyks, kai VIEŠPATS bus padaręs mano viešpačiui pagal visą tą gera, kurį jis yra kalbėjęs apie tave, ir bus tave paskyręs valdovu Izraeliui;
31tada tai nebus tau liūdesys nei širdies papiktinimas mano viešpačiui, kad be priežasties išliejai kraują ar kad mano viešpats už save atkeršijo; bet kai VIEŠPATS bus gerai pasielgęs su mano viešpačiu, tada atsimink savo tarnaitę“.
32Ir Dovydas tarė Abigailei: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris šią dieną atsiuntė tave manęs pasitikti;
33ir tebūna palaimintas tavo patarimas, ir būk palaiminta tu, kuri šią dieną mane sulaikei, kad neateičiau kraujo išlieti ir kad neatkeršyčiau už save savo paties ranka.
34Nes tikrų tikriausiai, kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris mane sulaikė, kad tau nepakenkčiau, jei nebūtum paskubėjusi ir atėjusi manęs pasitikti, tikrai iki ryto aušros nebūtų išlikę Nabalui nei vieno, kuris šlapinasi į sieną“.
35Taigi Dovydas priėmė iš jos rankos tai, ką ji jam buvo atgabenusi, ir jai tarė: „Eik aukštyn ramybėje į savo namus; štai aš paklausiau tavo balso ir priėmiau tavo veidą“.
36Ir Abigailė atėjo pas Nabalą; ir štai jis buvo iškėlęs savo namuose puotą, kaip karaliaus puotą; ir Nabalo širdis buvo linksma jo viduje, nes jis buvo labai girtas; todėl ji jam nieko nesakė, nei mažai, nei daug, iki ryto aušros.
37Bet ryte įvyko, kai vynas išgaravo iš Nabalo, ir jo žmona jam papasakojo šituos dalykus, tada apmirė jo širdis jo viduje, ir jis pasidarė kaip akmuo.
38Ir įvyko, kad maždaug po dešimties dienų VIEŠPATS ištiko Nabalą, jog jis mirė.
39Ir išgirdęs, kad Nabalas miręs, Dovydas tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris apgynė bylą dėl mano gėdos iš Nabalo rankos ir sulaikė savo tarną nuo pikto; nes VIEŠPATS sugrąžino Nabalo piktybę ant jo paties galvos“. Ir Dovydas pasiuntęs kalbėjo Abigailei, kad imtų ją sau į žmonas.
40Ir Dovydo tarnai, atėję pas Abigailę į Karmelį, jai kalbėjo, sakydami: „Dovydas mus atsiuntė pas tave, kad imtų tave sau į žmonas“.
41Ir ji atsikėlė, nusilenkė veidu į žemę ir tarė: „Štai tavo tarnaitė tebūna tarnaitė, kad nuplautų savo viešpaties tarnų kojas“.
42Ir Abigailė pasiskubino, ir atsikėlė, ir jojo ant asilo su savo penkiomis panelėmis, kurios ėjo paskui ją; ir ji ėjo paskui Dovydo pasiuntinius, ir tapo jo žmona.
43Dovydas taip pat ėmė Ahinoamą iš Jezreelio; ir jos abi buvo jo žmonos.
44Bet Saulius davė savo dukterį Mikalę, Dovydo žmoną, Laišo sūnui Palčiui, esančiam iš Galimo.