1Ir įvyko, kai Saulius buvo sugrįžęs nuo vijimosi paskui filistinus, jam buvo pranešta, sakant: „Štai Dovydas yra En-Gedžio dykumoje“.
2Tada Saulius pasiėmė tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio ir ėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų ant laukinių ožkų uolų.
3Ir jis atėjo prie avidžių, prie kelio, kur buvo ola; ir Saulius įėjo apdengti savo pėdas; o Dovydas ir jo vyrai pasiliko olos šonuose.
4Ir Dovydo vyrai jam tarė: „Štai diena, apie kurią VIEŠPATS tau pasakė: ‘Štai aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad jam darytum taip, kaip tau atrodo gerai’“. Tada Dovydas pakilo ir slapta atpjovė Sauliaus apsiausto skverną.
5Ir paskui įvyko, kad Dovydo širdis ištiko jį dėl to, jog jis atpjovė Sauliaus skverną.
6Ir jis sakė savo vyrams: „Apsaugok, VIEŠPATIE, kad daryčiau tokį dalyką savo valdovui, VIEŠPATIES pateptajam, kad ištiesčiau prieš jį savo ranką, nes jis yra VIEŠPATIES pateptasis“.
7Taip Dovydas sustabdė savo tarnus šitais žodžiais ir jiems neleido pakilti prieš Saulių. Bet Saulius pakilo iš olos ir ėjo savo keliu.
8Paskui ir Dovydas pakilo, išėjo iš olos ir šaukė Sauliui iš paskos, sakydamas: „Mano viešpatie, karaliau“. Ir Sauliui pažvelgus atgal, Dovydas palinko veidu į žemę ir nusilenkė.
9Ir Dovydas tarė Sauliui: „Kodėl klausai žmonių kalbų, sakant: ‘Štai Dovydas siekia tau pakenkti’?
10Štai šią dieną pamatė tavo akys, kaip VIEŠPATS šiandien atidavė tave į mano rankas oloje; ir kai kurie sakė man tave nužudyti; bet mano akys pasigailėjo tavęs; ir aš sakiau: ‘Neištiesiu rankos prieš savo viešpatį; nes jis yra VIEŠPATIES pateptasis’.
11Be to, mano tėve, pažiūrėk, taip, pažiūrėk į savo apsiausto skverną mano rankoje; iš to, kad atpjoviau tavo apsiausto skverną, o tavęs nenužudžiau, žinok ir matyk, jog mano rankoje nėra nei pikto, nei nusižengimo, ir aš nesu prieš tave nusidėjęs; tačiau tu medžioji mano sielą, kad ją atimtum.
12Tegul VIEŠPATS teisia tarp manęs ir tavęs, ir tegul VIEŠPATS tau atkeršija už mane; bet mano ranka nebus ant tavęs.
13Kaip senolių patarlė sako: ‘Iš nedorėlių išeina nedorybė’; bet mano ranka nebus ant tavęs.
14Paskui ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu vejiesi? Padvėsusį šunį, blusą.
15Todėl VIEŠPATS tebūna teisėjas ir tegul teisia tarp manęs ir tavęs, ir tepamato, ir tegina mano bylą, ir teišgelbsti mane iš tavo rankos“.
16Ir įvyko, kai Dovydas baigė kalbėti šituos žodžius Sauliui, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius pakeltu balsu verkė.
17Ir jis tarė Dovydui: „Tu esi teisesnis už mane; nes tu man atlyginai geru, kai aš tau atlyginau piktu.
18Ir tu šią dieną parodei, kaip gerai pasielgei su manimi: nors VIEŠPATS buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau manęs nenužudei.
19Nes jei kas aptinka savo priešą, ar jis paleidžia jį sveiką eiti? Todėl VIEŠPATS teatlygina tau geru už tai, ką šią dieną man padarei.
20O dabar, štai aš gerai žinau, kad tu tikrai būsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankoje.
21Todėl dabar man prisiek VIEŠPAČIU, kad neiškirsi mano sėklos po manęs ir kad neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų“.
22Ir Dovydas prisiekė Sauliui. Ir Saulius nuėjo namo; bet Dovydas ir jo vyrai nuėjo aukštyn į tvirtovę.