1Tada jie pranešė Dovydui, sakydami: „Štai filistinai kovoja prieš Keilą, ir jie plėšia klojimus“.
2Todėl Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, sakydamas: „Ar man eiti ir sumušti šituos filistinus?“ Ir VIEŠPATS tarė Dovydui: „Eik, sumušk filistinus ir išgelbėk Keilą“.
3Ir Dovydo vyrai jam tarė: „Štai mes čia, Judoje, bijome; tai kaip dar labiau, jei ateisime į Keilą prieš filistinų kariuomenes?“
4Tada Dovydas vėl pasiklausė VIEŠPATIES. Ir VIEŠPATS jam atsakė ir tarė: „Kelkis, eik žemyn į Keilą; nes aš atiduosiu filistinus į tavo rankas“.
5Taip Dovydas ir jo vyrai nuėjo į Keilą, kovojo su filistinais, nuvarė jų galvijus ir sumušė juos smarkiomis žudynėmis. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.
6Ir įvyko, kai Ahimelecho sūnus Abjataras pabėgo pas Dovydą į Keilą, jis atėjo žemyn su efodu savo rankoje.
7O Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas atėjo į Keilą. Ir Saulius tarė: „Dievas jį atidavė į mano rankas; nes jis yra užrakintas, įeidamas į miestą, turintį vartus ir skląsčius“.
8Ir Saulius sušaukė visą tautą į karą, kad eitų žemyn į Keilą, Dovydo ir jo vyrų apgulti.
9Ir Dovydas sužinojo, kad Saulius slapčia planavo pikta prieš jį; ir jis tarė kunigui Abjatarui: „Atnešk čia efodą“.
10Tada Dovydas tarė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tavo tarnas tikrai išgirdo, kad Saulius siekia ateiti į Keilą, kad sunaikintų miestą dėl manęs.
11Ar Keilos žmonės atiduos mane į jo rankas? Ar Saulius ateis žemyn, kaip tavo tarnas yra girdėjęs? O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, meldžiu tave, pranešk savo tarnui“. Ir VIEŠPATS tarė: „Jis ateis žemyn“.
12Tada Dovydas tarė: „Ar Keilos žmonės atiduos mane ir mano vyrus į Sauliaus rankas?“ Ir VIEŠPATS tarė: „Jie tave atiduos“.
13Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus vyrų, pakilę išėjo iš Keilos ir ėjo, kur galėjo eiti. Ir Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgęs iš Keilos; ir jis liovėsi ir nebeišėjo.
14Ir Dovydas apsistojo dykumoje, tvirtovėse ir pasiliko kalne, Zifo dykumoje. Ir Saulius kiekvieną dieną jo ieškojo, bet Dievas jo neatidavė į jo rankas.
15Ir Dovydas matė, kad Saulius buvo išėjęs jo gyvybės ieškoti; o Dovydas buvo Zifo dykumoje, miške.
16Ir Sauliaus sūnus Jonatanas pakilęs nuėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.
17Ir jis jam tarė: „Nebijok; nes tavęs neatras mano tėvo Sauliaus ranka; ir tu būsi karaliumi Izraeliui, o aš būsiu antras po tavęs; ir tai žino ir mano tėvas Saulius“.
18Ir jie abu sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje; ir Dovydas pasiliko miške, o Jonatanas nuėjo į savo namus.
19Tada atėjo aukštyn zifiečiai pas Saulių į Gibėją, sakydami: „Argi Dovydas nesislapsto pas mus tvirtovėse, miške, Hachilos kalvoje, esančioje Ješimono pietuose?
20Taigi dabar, o karaliau, ateik žemyn pagal visą savo sielos troškimą ateiti žemyn; o mūsų reikalas bus jį atiduoti į karaliaus rankas“.
21Ir Saulius tarė: „ Būkite VIEŠPATIES palaiminti; nes pasigailėjote manęs.
22Eikite, meldžiu jus, dar paruoškite, sužinokite ir stebėkite jo vietą, kur jis dažnai ateina, ir kas jį ten matė; nes man buvo pranešta, kad jis gudriai elgiasi.
23Todėl stebėkite ir sužinokite visas slėptuves, kuriose jis slepiasi, ir sugrįžkite pas mane su tikrumu, ir aš eisiu su jumis; ir įvyks, jei jis bus šalyje, tai aš jo ieškosiu visuose Judos tūkstančiuose“.
24Ir pakilę jie nuėjo į Zifą pirma Sauliaus; bet Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, lygumoje, į pietus nuo Ješimono.
25Taip pat Saulius ir jo vyrai ėjo jo ieškoti. Ir pranešė Dovydui; todėl jis atėjo žemyn į uolą ir apsistojo Maono dykumoje. Ir tai išgirdęs, Saulius vijosi Dovydą Maono dykumoje.
26Ir Saulius ėjo šia kalno puse, o Dovydas ir jo vyrai ana kalno puse; ir Dovydas pasiskubino, kad paspruktų dėl Sauliaus baimės; nes Saulius ir jo vyrai apsupo Dovydą ir jo vyrus, kad juos sugautų.
27Bet atėjo pasiuntinys pas Saulių, sakydamas: „Paskubėk, ateik; nes filistinai įsiveržė į šalį“.
28Todėl Saulius sugrįžo nuo vijimosi paskui Dovydą ir ėjo prieš filistinus; todėl tą vietą pavadino Sela-Hamachlekotu.
29Ir Dovydas ėjo iš ten aukštyn ir gyveno En-Gedžio tvirtovėse.