1Tada Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą; o Ahimelechas išsigando sutikdamas Dovydą, ir jam tarė: „Kodėl tu esi vienas, ir nei vieno nėra su tavimi?“
2Ir Dovydas tarė kunigui Ahimelechui: „Karalius man įsakė vieną reikalą ir man sakė: ‘Niekas neturi nieko žinoti apie tą reikalą, dėl kurio tave siunčiu ir ką tau įsakiau; ir aš paskyriau savo tarnus tokioje ir tokioje vietoje.
3Taigi dabar, kas yra po tavo ranka? Duok man į ranką penkis kepalus duonos arba kas šiaip atsiras“.
4Ir kunigas atsakė Dovydui ir tarė: „Nėra paprastos duonos po mano ranka, bet yra pašvęsta duona; jei tik tie jaunuoliai buvo susilaikę bent nuo moterų“.
5Ir Dovydas atsakydamas kunigui, tarė: „Iš tiesų, moterys buvo sulaikytos nuo mūsų apie šias tris dienas, nuo tada, kai aš išėjau, ir jaunuolių indai yra šventi, ir duona tam tikra prasme paprasta, taip, nors šią dieną ji buvo pašvęsta inde“.
6Taigi kunigas jam davė pašvęstos duonos; nes ten nebuvo kitos duonos, kaip tik parodomoji duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos, kad būtų padėta karšta duona tą dieną, kai ana buvo pašalinta.
7Na, o tą dieną ten buvo sulaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje vienas vyras iš Sauliaus tarnų; o jo vardas buvo Doegas, edomietis, vyriausias iš kerdžių, priklausančių Sauliui.
8Ir Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar neturi čia po ranka ieties ar kalavijo? Nes nei savo kalavijo, nei savo ginklų nepasiėmiau, kadangi karaliaus reikalas buvo skubus“.
9Ir kunigas tarė: „Kalavijas filistino Galijoto, kurį nužudei Elos slėnyje, štai jis yra čia įvyniotas į audinį už efodo; jei nori jį pasiimti, tai imk; nes be jo čia kito nėra“. Ir Dovydas tarė: „Nėra jam lygaus; duok man jį“.
10Ir tą dieną Dovydas pakilęs bėgo bijodamas Sauliaus ir nuėjo pas Gato karalių Achišą.
11Ir Achišo tarnai jam sakė: „Argi šitas ne Dovydas, šalies karalius? Argi ne apie jį jos dainavo viena kitai šokdamos ir sakydamos: ‘Saulius užmušė savo tūkstančius, o Dovydas savo dešimtis tūkstančių’?“
12Ir Dovydas įsidėjo šituos žodžius į širdį ir labai bijojo Gato karaliaus Achišo.
13Ir jis pakeitė savo elgesį jų akivaizdoje ir apsimetė pamišėliu jų rankose, ir braižė ant vartų durų, ir varvino seiles ant savo barzdos.
14Tada Achišas tarė savo tarnams: „Štai matote, tas vyras yra pamišėlis; tai kodėl jį atvedėte pas mane?
15Ar man reikia pamišėlių, kad atvedėte šitą, kad elgtųsi kaip beprotis mano akivaizdoje? Ar šitas turėtų ateiti į mano namus?“