1Ir Dovydas pabėgo iš Najoto Ramoje ir atėjęs tarė Jonatano akivaizdoje: „Ką aš padariau? Kokia yra mano neteisybė? Ir kokia mano nuodėmė tavo tėvo akivaizdoje, kad jis ieško mano gyvybės?“
2Ir jis jam tarė: „Gink Dieve; tu nemirsi; štai mano tėvas nedarys nieko didelio ar menko, man to nepasakęs; ir kodėl mano tėvas turėtų slėpti nuo manęs šitą dalyką? Taip nėra“.
3O Dovydas dar prisiekė ir tarė: „Tavo tėvas gerai žino, kad esu radęs malonę tavo akyse; ir jis sako: ‘Tegul Jonatanas to nežino, kad nesisielotų’; bet tikrai, kaip VIEŠPATS gyvas ir kaip gyva tavo siela, tarp manęs ir mirties yra tik žingsnis“.
4Tada Jonatanas tarė Dovydui: „Aš tau padarysiu, ko tik trokšta tavo siela“.
5Ir Dovydas tarė Jonatanui: „Štai rytoj yra jaunas mėnulis, ir aš turėsiu sėstis su karaliumi prie valgio; bet leisk man eiti, kad pasislėpčiau lauke iki trečios dienos vakaro.
6Jei tavo tėvas tikrai manęs pasiges, tada sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leidimo, kad galėtų nubėgti į savo miestą Betliejų; nes ten yra metinė auka visai šeimai’.
7Jei jis taip sakys: ‘Gerai’; tai tavo tarnas turės ramybę; bet jei jis bus labai užsirūstinęs, tada žinok, kad jis yra numatęs pikta.
8Todėl pasielk palankiai su savo tarnu; nes tu įtraukei savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su tavimi; tačiau jei manyje yra neteisybė, tu pats nužudyk mane; nes kodėl turėtum mane nuvesti pas savo tėvą?“
9Ir Jonatanas tarė: „Tai tebūna toli nuo tavęs; nes jei tikrai žinočiau, kad mano tėvas yra numatęs, kad tave ištiktų pikta, tai argi tau to nepraneščiau?“
10Tada Dovydas tarė Jonatanui: „Kas man praneš? O ką, jei tavo tėvas šiurkščiai tau atsakys?“
11Ir Jonatanas tarė Dovydui: „Eikš, išeikime ant lauko“. Ir jie abu išėjo ant lauko.
12Ir Jonatanas tarė Dovydui: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kai bet kuriuo laiku rytoj ar trečią dieną būsiu ištyręs savo tėvą, ir štai jei yra gerai dėl Dovydo, ir tada aš nesiųsiu pas tave ir tau nepranešiu;
13tegul VIEŠPATS padaro Jonatanui taip ir dar daugiau; bet jei mano tėvui patiktų tau daryti pikta, tada aš tau tai pranešiu ir tave išleisiu, kad galėtum eiti ramybėje; ir VIEŠPATS tebūna su tavimi, kaip jis buvo su mano tėvu.
14O tu man parodyk VIEŠPATIES gerumą ne tik kol dar esu gyvas, kad aš nemirčiau;
15bet taip pat neatkirsk per amžius savo gerumo nuo mano namų, net ir tada, kai VIEŠPATS bus iškirtęs Dovydo priešus, kiekvieną nuo žemės paviršiaus“.
16Taip Jonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: „Tegul VIEŠPATS to pareikalauja iš Dovydo priešų rankos“.
17Ir Jonatanas vėl prisaikdino Dovydą, nes mylėjo jį; nes jis mylėjo jį, kaip mylėjo savo paties sielą.
18Po to Jonatanas tarė Dovydui: „Rytoj jaunas mėnulis; ir tavęs pasiges, nes tavo vieta bus tuščia.
19Ir išbuvęs tris dienas, greitai eik žemyn ir ateik į tą vietą, kurioje pasislėpei kai buvo vykdomas anas reikalas, ir pasilik šalia Ezelio akmens.
20O aš iššausiu tris strėles į jo pusę, lyg šaučiau į taikinį.
21Ir štai aš siųsiu berniuką, sakydamas: ‘Eik, surask strėles’. Jei aiškiai pasakysiu berniukui: ‘Štai strėlės yra šioje pusėje nuo tavęs, paimk jas’, tada tu ateik, nes tau yra taika, ir nėra žalos; kaip VIEŠPATS gyvas.
22Bet jei taip sakysiu jaunuoliui: ‘Štai strėlės yra už tavęs’, tai eik savo keliu; nes VIEŠPATS tave išsiunčia.
23O dėl dalyko, apie kurį aš ir tu kalbėjome, štai VIEŠPATS tebūna tarp tavęs ir manęs per amžius“.
24Taigi Dovydas pasislėpė laukuose; o jaunam mėnuliui atėjus, karalius atsisėdo valgyti maisto.
25Ir karalius atsisėdo į savo vietą, kaip kitais kartais – į vietą prie sienos; Jonatanas atsistojo ir Abneras atsisėdo prie Sauliaus pusės, o Dovydo vieta buvo tuščia.
26Tačiau tą dieną Saulius nieko nesakė; nes jis manė: „Kas nors jam bus atsitikę, jis yra nešvarus; tikrai jis yra nešvarus“.
27Ir įvyko rytojaus dieną, antrąją mėnesio dieną, kad Dovydo vieta buvo tuščia; ir Saulius tarė savo sūnui Jonatanui: „Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo prie valgio?“
28Ir Jonatanas atsakė Sauliui: „Dovydas labai prašė manęs leidimo eiti į Betliejų;
29ir jis sakė: ‘Leisk man eiti, meldžiu tave; nes mūsų šeima turi auką mieste; ir mano brolis man įsakė ten būti; o dabar, jei radau palankumą tavo akyse, meldžiu tave, leisk man išeiti ir aplankyti savo brolius’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo“.
30Tada užsidegė Sauliaus pyktis ant Jonatano, ir jis jam tarė: „Tu, iškrypusios ir maištingos moters sūnau, argi nežinau, kad esi išsirinkęs Jesės sūnų savo paties gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai?
31Nes kol Jesės sūnus gyvena ant žemės, neįsitvirtinsi nei tu, nei tavo karalystė. Taigi dabar nusiųsk ir jį atvesk pas mane, nes jis tikrai mirs“.
32Ir Jonatanas atsakė savo tėvui Sauliui ir jam tarė: „Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?“
33Ir Saulius metė į jį ietį, kad jį užmuštų; pagal tai Jonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nutaręs nužudyti Dovydą.
34Taigi smarkiai įpykęs, Jonatanas atsistojo nuo stalo ir nevalgė maisto antrąją mėnesio dieną; nes jis sielojosi dėl Dovydo, kadangi jo tėvas padarė jam gėdą.
35Ir įvyko ryte, kad Jonatanas išėjo ant lauko nustatytu su Dovydu laiku, ir mažas berniukas su juo.
36Ir jis tarė savo berniukui: „Bėk, surask dabar strėles, kurias aš šaunu“. Ir berniukui bėgant, jis iššovė strėlę anapus jo.
37Ir berniukui atėjus į vietą strėlės, kurią Jonatanas buvo iššovęs, Jonatanas šaukė berniukui iš paskos, ir sakė: „Ar strėlė nėra anapus tavęs?“
38Ir Jonatanas šaukė berniukui iš paskos: „Lėk, skubėk, nestovėk“. Ir Jonatano berniukas surinko strėles ir atėjo pas savo šeimininką.
39Bet berniukas nieko nežinojo; tik Jonatanas ir Dovydas žinojo tą reikalą.
40Ir Jonatanas davė savo ginklus savo berniukui ir jam tarė: „Eik, nunešk juos į miestą“.
41Ir kai tik berniukas nuėjo, Dovydas pakilo iš vietos pietų link, parpuolė veidu ant žemės ir tris kartus nusilenkė; ir jie vienas kitą pabučiavo ir vienas su kitu verkė, kol Dovydas pralenkė.
42Ir Jonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, kadangi mes abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, sakydami: ‘VIEŠPATS tebūna tarp manęs ir tavęs, ir tarp mano sėklos bei tavo sėklos per amžius. Ir jis pakilo ir išėjo; o Jonatanas nuėjo į miestą’“.