1Ir Saulius kalbėjo savo sūnui Jonatanui ir visiems savo tarnams, kad jie nužudytų Dovydą.
2Bet Sauliaus sūnus Jonatanas labai gėrėjosi Dovydu; ir Jonatanas pranešė Dovydui, sakydamas: „Mano tėvas Saulius siekia tave nužudyti; todėl dabar, meldžiu tave, saugokis iki ryto, lik slaptoje vietoje ir pasislėpk;
3o aš išėjęs stovėsiu šalia savo tėvo ant lauko, kur tu esi, ir kalbėsiu apie tave savo tėvui; ir, ką pamatęs, tau tai pranešiu“.
4Jonatanas gerai kalbėjo apie Dovydą savo tėvui Sauliui ir jam tarė: „Tenenusideda karalius prieš savo tarną, Dovydą; kadangi jis prieš tave nenusidėjo, ir kadangi jo darbai tau buvo labai geri;
5nes jis padėjo savo gyvybę į savo rankas ir užmušė filistiną, ir VIEŠPATS įvykdė didelį išgelbėjimą visam Izraeliui; tu tai matei ir džiaugeis; tai kodėl nori nusidėti prieš nekaltą kraują, nužudydamas Dovydą be priežasties?“
6Ir Saulius paklausė Jonatano balso; ir Saulius prisiekė: „Kaip VIEŠPATS gyvas, jis nebus nužudytas“.
7Jonatanas pašaukė Dovydą, ir Jonatanas jam pranešė visus šituos dalykus. Ir Jonatanas atvedė Dovydą pas Saulių, ir jis buvo jo akivaizdoje, kaip ir praeityje.
8Ir vėl buvo karas; ir Dovydas išėjo ir kovojo su filistinais, ir juos žudė didelėmis žudynėmis; ir jie bėgo nuo jo.
9Ir pikta dvasia nuo VIEŠPATIES buvo ant Sauliaus, kai jis sėdėjo savo namuose su ietimi savo rankoje; o Dovydas grojo savo ranka.
10Ir Saulius siekė ietimi prismeigti Dovydą prie sienos; bet jis paspruko iš Sauliaus akivaizdos, ir jis įsmeigė ietį į sieną; ir Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo tą naktį.
11Saulius dar siuntė pasiuntinius į Dovydo namus, kad jį stebėtų ir ryte jį nužudytų; ir Dovydo žmona Mikalė jam pranešė, sakydama: „Jei šiąnakt negelbėsi savo gyvybės, rytoj būsi nužudytas“.
12Taigi Mikalė nuleido Dovydą pro langą; ir jis nuėjęs pabėgo ir išsigelbėjo.
13O Mikalė, paėmusi atvaizdą, paguldė jį į lovą, jo priegalviui padėjo ožkos šerių pagalvę ir apklojo jį audeklu.
14Ir kai Saulius atsiuntė pasiuntinius Dovydo suimti, ji tarė: „Jis serga“.
15Ir Saulius vėl siuntė pasiuntinius Dovydo pamatyti, sakydamas: „Atneškite jį aukštyn su lova pas mane, kad nužudyčiau jį“.
16Ir pasiuntiniams įėjus, štai lovoje buvo atvaizdas su ožkos šerių pagalve jo priegalviui.
17Ir Saulius tarė Mikalei: „Kodėl mane taip apgavai ir išleidai mano priešą, kad jis išsigelbėtų?“ O Mikalė atsakė Sauliui: „Jis man sakė: ‘Paleisk mane; kodėl turėčiau nužudyti tave’?“
18Taip Dovydas, pabėgęs ir išsigelbėjęs, atėjo pas Samuelį į Ramą ir jam papasakojo viską, ką Saulius jam buvo padaręs. Ir jis bei Samuelis nuėję apsigyveno Najote.
19Ir Sauliui buvo pranešta, sakant: „Štai Dovydas yra Najote, Ramoje“.
20Ir Saulius siuntė pasiuntinius Dovydo suimti; ir kai jie pamatė būrį pranašaujančių pranašų ir Samuelį stovintį, jiems paskirtą vadovauti, Dievo Dvasia buvo ant Sauliaus pasiuntinių, ir jie taip pat pranašavo.
21Ir kai Sauliui tai buvo pranešta, jis siuntė kitus pasiuntinius, bet ir jie taip pat pranašavo. Ir Saulius vėl siuntė pasiuntinius trečią kartą, bet jie irgi pranašavo.
22Po to ir jis ėjo į Ramą ir atėjo prie didžiojo šulinio, esančio Sechuve; ir jis paklausė, sakydamas: „Kur yra Samuelis ir Dovydas?“ Ir vienas tarė: „Štai jie yra Najote, Ramoje“.
23Ir jis ėjo ten į Najotą Ramoje; ir Dievo Dvasia buvo taip pat ir ant jo, ir jis ėjo toliau ir pranašavo, kol atėjo į Najotą Ramoje.
24Ir jis irgi nusivilko savo drabužius ir taip pat pranašavo Samuelio akivaizdoje, ir gulėjo nuogas visą tą dieną ir visą tą naktį. Todėl sako: „Ar ir Saulius yra tarp pranašų?“