1Ir įvyko, kad, jam baigus kalbėti su Sauliumi, Jonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jonatanas mylėjo jį kaip savo paties sielą.
2Ir tą dieną Saulius jį paėmė ir jam nebeleido eiti į jo tėvo namus.
3Tada Jonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes jis mylėjo jį kaip savo paties sielą.
4Ir Jonatanas nusivilko apsiaustą, kuris buvo ant jo, ir jį davė Dovydui, taip pat savo drabužius, net iki savo kalavijo, iki savo lanko ir iki savo diržo.
5Ir Dovydas išeidavo, kur tik Saulius jį pasiųsdavo, ir išmintingai elgdavosi; ir Saulius jį paskyrė karo vyrų vadovu, ir jis buvo priimtinas visos tautos akyse ir taip pat Sauliaus tarnų akyse.
6Ir jiems ateinant, Dovydui grįžtant nuo filistino nužudymo, įvyko, kad moterys išėjo iš visų Izraelio miestų dainuodamos ir šokdamos karaliaus Sauliaus pasitikti su būgneliais, su džiaugsmu ir su muzikos instrumentais.
7Ir moterys atsakė viena kitai grodamos ir sakė: „Saulius nužudė savo tūkstančius, o Dovydas savo dešimtis tūkstančių“.
8Ir Saulius labai užsirūstino, ir jam nepatiko šitas pasakymas; ir jis tarė: „Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tepriskyrė tūkstančius; ir ko jam betrūksta, tai tik karalystės“.
9Ir nuo tos dienos ir toliau Saulius nenuleido nuo Dovydo akių.
10Ir įvyko rytojaus dieną, kad pikta dvasia iš Dievo atėjo ant Sauliaus, ir jis pranašavo namų viduje; o Dovydas grojo savo ranka, kaip kitais kartais; o Sauliaus rankoje buvo ietis.
11Ir Saulius sviedė ietį; nes jis sakė: „Prismeigsiu ja Dovydą prie sienos“. O Dovydas du kartus išsisuko nuo jo akivaizdos.
12Ir Saulius bijojo Dovydo, nes VIEŠPATS buvo su juo, o nuo Sauliaus buvo atsitraukęs.
13Todėl Saulius pašalino jį nuo savęs ir paskyrė jį savo vadu tūkstančiui; ir jis išeidavo ir įeidavo tautos priešakyje.
14Ir Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose; ir VIEŠPATS buvo su juo.
15Todėl Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.
16Tačiau visas Izraelis ir Juda mylėjo Dovydą, nes jis išeidavo ir įeidavo jų priešakyje.
17Ir Saulius tarė Dovydui: „Štai mano vyresnioji duktė Meraba, ją tau duosiu į žmonas; tik būk man narsus ir kovok VIEŠPATIES kovas“. Nes Saulius tarė: „Tegul ne mano ranka būna ant jo, bet tegul ant jo būna filistinų ranka“.
18Ir Dovydas tarė Sauliui: „Kas aš ir kas yra mano gyvybė ar mano tėvo šeima Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?“
19Tačiau įvyko tuo laiku, kai Sauliaus duktė Meraba turėjo būti duota Dovydui, ji buvo duota meholiečiui Adrieliui į žmonas.
20Ir Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą; ir tai pranešė Sauliui, ir tai jam patiko.
21Ir Saulius tarė: „Aš jam duosiu ją, kad ji jam būtų žabangos, ir kad filistinų ranka būtų prieš jį. Todėl Saulius tarė Dovydui: „Tu šią dieną būsi mano žentu su viena iš dviejų“.
22Ir Saulius įsakė savo tarnams, sakydamas: „Slaptai kalbėkite Dovydui, sakydami: ‘Štai karalius tavimi gėrisi, ir visi jo tarnai myli tave; taigi dabar būk karaliaus žentu’“.
23Ir Sauliaus tarnai kalbėjo šituos žodžius Dovydui į ausis. O Dovydas tarė: „Ar jums atrodo lengva būti karaliaus žentu, turint omenyje, kad aš esu neturtingas ir negerbiamas žmogus?“
24Ir Sauliaus tarnai jam pranešė, sakydami: „Šitaip Dovydas kalbėjo“.
25Ir Saulius tarė: „Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, o tik šimto filistinų apyvarpių, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’“. Bet Saulius galvojo, kad privers Dovydą kristi nuo filistinų rankų.
26Ir kai jo tarnai pranešė Dovydui šituos žodžius, Dovydui labai patiko būti karaliaus žentu; o dienos dar nebuvo pasibaigusios.
27Todėl Dovydas pakilęs nuėjo, jis ir jo vyrai, ir užmušė iš filistinų du šimtus vyrų; ir Dovydas atnešė jų apyvarpes ir pilną jų skaičių jie padavė karaliui, kad jis būtų karaliaus žentas. Ir Saulius jam davė savo dukterį Mikalę į žmonas.
28Ir Saulius matė ir žinojo, kad VIEŠPATS buvo su Dovydu ir kad Mikalė, Sauliaus duktė, jį mylėjo.
29Ir Saulius dar labiau bijojo Dovydo; ir Saulius tapo nuolatiniu Dovydo priešu.
30Tada išėjo filistinų kunigaikščiai; ir įvyko, jog jiems išėjus Dovydas elgėsi daug išmintingiau už visus Sauliaus tarnus; taip, kad jo vardas buvo labai gerbiamas.