1Na, o filistinai surinko savo kariuomenes mūšiui ir susirinko Judai priklausančiame Soche, ir stovyklavo tarp Socho ir Azekos, Efes-Damime.
2O Saulius ir Izraelio vyrai susirinkę stovyklavo šalia Elos slėnio ir išsirikiavo mūšiui prieš filistinus.
3O filistinai stovėjo ant kalno vienoje pusėje, o Izraelis stovėjo ant kalno kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis.
4Ir iš filistinų stovyklos išėjo kovotojas, vardu Galijotas, iš Gato, kurio ūgis buvo šešios uolektys ir vienas sprindis.
5Ir jis turėjo vario šalmą ant savo galvos ir buvo apsišarvavęs šarvuotais marškiniais; o marškinių svoris buvo penki tūkstančiai šekelių vario.
6Ir jis turėjo vario antblauzdžius ant savo kojų ir vario skydą tarp savo pečių.
7Ir jo ieties kotas buvo kaip audėjo riestuvas; o jo ieties antgalis svėrė šešis šimtus šekelių geležies; o pirma jo ėjo skydo nešiotojas.
8Ir jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenėms, jiems tardamas: „Kodėl išėjote išsirikiuoti savo mūšiui? Ar aš ne filistinas, o jūs ar ne Sauliui tarnai? Išsirinkite sau vyrą, ir tegul jis ateina žemyn pas mane.
9Jei jis pajėgs kovoti su manimi ir mane užmušti, tada mes būsime jūsų tarnai; bet jei aš jį nugalėsiu ir jį užmušiu, tada jūs būsite mūsų tarnai ir mums tarnausite“.
10Ir filistinas tarė: „Šią dieną aš metu iššūkį Izraelio kariuomenėms; duokite man vyrą, kad kovotume kartu“.
11Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, išsigando ir labai bijojo.
12Na, o Dovydas buvo sūnus to efratiečio iš Judos Betliejaus, kurio vardas buvo Jesė; ir jis turėjo aštuonis sūnus; ir Sauliaus dienomis tas vyras buvo senas tarp vyrų.
13Ir trys vyresnieji Jesės sūnūs nuėję sekė paskui Saulių į mūšį; o vardai jo trijų sūnų, kurie ėjo į mūšį, buvo pirmagimis Eliabas, kitas po jo – Abinadabas, o trečiasis – Šama.
14O Dovydas buvo jauniausiasis; ir trys vyresnieji ėjo paskui Saulių.
15Bet Dovydas nueidavo ir sugrįždavo iš Sauliaus savo tėvo avių ganyti Betliejuje.
16O tas filistinas ryte ir vakare prisiartindavo ir prisistatydavo per keturiasdešimt dienų.
17Ir Jesė tarė savo sūnui Dovydui: „Na, paimk savo broliams efą šitų paskrudintų grūdų bei šituos dešimt kepalų ir bėk į stovyklą pas savo brolius;
18ir nunešk šituos dešimt sūrių jų tūkstančio vadui ir pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir paimk jų užstatą“.
19Na, o Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje, kovojo su filistinais.
20Ir Dovydas atsikėlė anksti rytą, paliko avis pas sargą, paėmė ir nuėjo, kaip Jesė jam buvo įsakęs; ir jis atėjo į apkasą, kai kariuomenė buvo beišeinanti kovoti ir šaukė į mūšį.
21Nes Izraelis ir filistinai išsirikiavo mūšiui, kariuomenė prieš kariuomenę.
22O Dovydas savo naštą paliko naštos sargo rankose ir nubėgo į kariuomenę, ir atėjęs pasveikino savo brolius.
23Ir jam su jais kalbant, štai atėjo aukštyn kovotojas, filistinas iš Gato, vardu Galijotas, iš filistinų kariuomenių, ir kalbėjo pagal tuos pačius žodžius, o Dovydas juos išgirdo.
24O visi Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.
25Ir Izraelio vyrai tarė: „Ar matėte tą vyrą, atėjusį aukštyn? Jis tikrai yra atėjęs aukštyn mesti Izraeliui iššūkį; ir bus, kad, kas jį užmuš, tą karalius praturtins dideliais turtais ir jam duos savo dukterį, ir jo tėvo namus padarys laisvus Izraelyje“.
26Ir Dovydas kalbėjo šalia jo stovintiems vyrams, sakydamas: „Kas bus padaryta tam vyrui, kuris užmuš šitą filistiną ir pašalins priekaištą nuo Izraelio? Nes kas yra tas neapipjaustytas filistinas, kad jis mestų iššūkį gyvojo Dievo kariuomenėms?“
27Ir tauta jam atsakė taip, sakydama: „Taip bus daroma tam vyrui, kuris jį užmuš“.
28O jo vyriausiasis brolis Eliabas išgirdo jį kalbant vyrams; ir Eliabo pyktis užsidegė prieš Dovydą, ir jis tarė: „Kodėl atėjai čia žemyn ir pas ką palikai keletą tų avių dykumoje? Žinau tavo išdidumą ir tavo širdies nelabumą; nes tu atėjai žemyn, kad pamatytum mūšį“.
29Ir Dovydas tarė: „Ką gi dabar padariau? Ar nėra priežasties?“
30Ir jis pasuko nuo jo prie kito ir taip pat kalbėjo; o tauta vėl jam atsakė, kaip ir pirma.
31O kai buvo išgirsti žodžiai, kuriuos Dovydas kalbėjo, jie atpasakojo juos Sauliaus akivaizdoje; ir jis išsiuntė jį atvesti.
32Ir Dovydas tarė Sauliui: „Nei vieno širdis tenenusilpsta dėl jo; tavo tarnas eis ir kovos su šituo filistinu“.
33O Saulius tarė Dovydui: „Tu nepajėgus eiti prieš šitą filistiną kovoti su juo; nes tu esi tik jaunuolis, o jis yra karo vyras nuo pat savo jaunystės“.
34O Dovydas tarė Sauliui: „Tavo tarnas saugojo savo tėvo avis, ir ateidavo liūtas, ir meška, ir paimdavo avinėlį iš kaimenės;
35o aš eidavau jam iš paskos, jį sumušdavau ir išgelbėdavau jį iš jo nasrų; o kai jis pakildavo prieš mane, aš jį nutverdavau jam už barzdos ir jį mušdamas užmušdavau.
36Tavo tarnas užmušė tiek liūtą, tiek mešką; o šitas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo kariuomenėms“.
37Dovydas toliau sakė: „VIEŠPATS, kuris mane išvadavo iš liūto letenos ir iš meškos letenos, mane išvaduos iš šito filistino rankos“. Ir Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir VIEŠPATS tebūna su tavimi“.
38Ir Saulius apvilko Dovydą savo šarvais, ir jis uždėjo vario šalmą jam ant galvos; taip pat jis apvilko jį šarviniais marškiniais.
39Ir Dovydas prisijuosė kalaviją prie savo šarvų ir bandė eiti; nes jis nebuvo jų išmėginęs. Ir Dovydas tarė Sauliui: „Aš negaliu eiti su šitais; nes nesu jų išmėginęs“. Ir Dovydas juos nusiėmė nuo savęs.
40Ir jis pasiėmė į ranką savo lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis ir juos įdėjo į piemens maišelį, kurį jis turėjo, tai yra į kelionmaišį; o jo rankoje buvo jo mėtyklė; ir jis artinosi prie filistino.
41Ir filistinas ateidamas artinosi prie Dovydo; o vyras, kuris nešė skydą, ėjo pirma jo.
42Ir filistinas, pažvelgęs aplink ir pamatęs Dovydą, žiūrėjo į jį su panieka; nes jis tebuvo jaunuolis, rausvas ir gražaus veido.
43Ir filistinas tarė Dovydui: „Ar aš šuo, kad ateini pas mane su lazdomis?“ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.
44Ir filistinas tarė Dovydui: „Eikš pas mane ir aš įduosiu tavo kūną dangaus skrajūnams ir lauko žvėrims“.
45Tada Dovydas tarė filistinui: „Tu ateini pas mane su kalaviju, ietimi ir skydu; bet aš ateinu pas tave vardu kariuomenių VIEŠPATIES, Izraelio kariuomenių Dievo, kuriam tu metei įššūkį.
46Šią dieną VIEŠPATS tave atiduos į mano rankas; aš tave sumušiu ir nuimsiu nuo tavęs tavo galvą; ir šią dieną filistinų kariuomenės lavonus duosiu oro skrajūnams ir laukiniams žemės žvėrims; kad visa žemė žinotų, kad Izraelyje yra Dievas.
47Ir visas šitas susirinkimas žinos, kad VIEŠPATS gelbėja ne kalaviju ir ietimi; nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas“.
48Ir įvyko, kai filistinas pakilo ir ateidamas artinosi Dovydo pasitikti, tada Dovydas pasiskubino ir bėgo link kariuomenės filistino pasitikti.
49Ir Dovydas, įkišęs ranką į savo maišelį ir iš ten paėmęs akmenį, sviedė jį mėtykle ir kirto filistinui į kaktą, kad akmuo įsmigo jam į kaktą; ir jis pargriuvo veidu į žemę.
50Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, ir kirto filistinui, ir jį užmušė; bet nebuvo kalavijo Dovydo rankoje.
51Todėl Dovydas nubėgo, atsistojo ant filistino, paėmė jo kalaviją, ištraukė jį iš jo makšties ir jį nužudė, ir juo nukirto jam galvą. O filistinai, pamatę, kad jų kovotojas miręs, pabėgo.
52O Izraelio ir Judos vyrai pakilo ir šaukė, ir vijosi filistinus iki ten, kur einama į slėnį ir iki Ekrono vartų. Ir filistinų sužeistieji krito prie kelio į Šaaraimą, iki Gato ir iki Ekrono.
53Ir Izraelio vaikai sugrįžo nuo vijimosi paskui filistinus ir apiplėšė jų palapines.
54O Dovydas, paėmęs filistino galvą, atnešė ją į Jeruzalę; bet jo ginklus padėjo į savo palapinę.
55Ir kai Saulius pamatė Dovydą, išeinant prieš filistiną, jis tarė kariuomenės vadui Abnerui: „Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?“ Ir Abneras tarė: „Kaip gyva tavo siela, o karaliau, aš nežinau“.
56O karalius tarė: „Paklausk, kieno sūnus tas jaunuolis“.
57Ir kai Dovydas sugrįžo po filistino nužudymo, Abneras ėmė jį ir atvedė jį Sauliaus akivaizdon su filistino galva jo rankoje.
58Ir Saulius jam tarė: „Kieno tu sūnus, jaunuoli?“ O Dovydas atsakė: „Aš esu tavo tarno betliejiečio Jesės sūnus“.