1Ir Ona melsdamasi tarė: „Mano širdis džiaugiasi VIEŠPATYJE, mano ragas išaukštintas VIEŠPATYJE; mano burna plačiai atsivėrė prieš mano priešus; nes džiaugiuosi tavo išgelbėjimu.
2Niekas nėra šventas, kaip VIEŠPATS; nes be tavęs nėra kito; ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.
3Nebekalbėkite taip nepaprastai išdidžiai; teneišeina įžūlumas iš jūsų burnos; nes VIEŠPATS yra pažinojimo Dievas, ir jis pasveria darbus.
4Galiūnų lankai sulaužomi, o tie, kurie suklumpa, yra apjuosiami jėga.
5Kurie buvo sotūs, parsisamdė už duoną; o alkanųjų nebeliko; taip, kad nevaisingoji pagimdė septynis; o turinti daug vaikų nusilpo.
6VIEŠPATS nužudo ir atgaivina; jis nuveda žemyn į kapą ir atveda aukštyn.
7VIEŠPATS padaro beturtį ir padaro turtingą; jis nužemina ir išaukština.
8Jis pakelia iš dulkių beturtį ir iš mėšlo krūvos išaukština elgetą, kad juos pasodintų tarp kunigaikščių ir duotų jiems paveldėti šlovės sostą; nes žemės stulpai yra VIEŠPATIES, ir ant jų jis pastatė pasaulį.
9Jis apsaugos savo šventųjų kojas, o nedorėliai tylės tamsoje; nes jėga nei vienas žmogus nenugalės.
10VIEŠPATIES priešininkai bus sutrupinti; jis griaudės ant jų iš dangaus; VIEŠPATS teis žemės pakraščius; jis duos stiprybės savo karaliui ir išaukštins savo pateptojo ragą“.
11Ir Elkana ėjo į Ramą, į savo namus. O tas vaikas tarnavo VIEŠPAČIUI kunigo Elio akivaizdoje.
12Na, o Elio sūnūs buvo Belialo sūnūs – jie nepažino VIEŠPATIES.
13Ir tų kunigų paprotys su tauta buvo, kad, kai kas nors aukodavo auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas su trišake mėsos šakute savo rankoje;
14ir įsmeigdavo ją į kaistuvą ar į katilą, ar į virintuvą, ar į puodą; viską, ką iškeldavo mėsos šakutė, pasiimdavo kunigas. Taip jie darė Šilojuje visiems izraelitams, kurie ten ateidavo.
15Be to, prieš jiems sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir sakydavo tam, kuris aukoja: „Duok mėsos, pakepti kunigui; nes jis neims iš tavęs virtos mėsos, tik žalią“.
16O jei jam kas sakydavo: „Tegul jie dabar sudegina taukus, o paskui pasiimk, kiek geidžia tavo siela“; tada jis jam atsakydavo: „ Ne; dabar man ją duok; o jei ne, paimsiu ją prievarta“.
17Todėl tų jaunuolių nuodėmė buvo labai didelė VIEŠPATIES akivaizdoje; nes žmonės bjaurėjosi VIEŠPATIES auka.
18Bet Samuelis tarnavo VIEŠPATIES akivaizdoje būdamas vaikas, apsijuosęs lininiu efodu.
19Be to, jo motina jam padarydavo mažą apsiaustą ir kasmet jam jį atnešdavo, ateidama aukštyn su savo vyru metinės aukos aukoti.
20Ir Elis laimino Elkaną ir jo žmoną, ir tarė: „VIEŠPATS tau teduoda sėklą iš šitos moters už paskolą, kuri yra paskolinta VIEŠPAČIUI“. Ir jie ėjo į savo namus.
21Ir VIEŠPATS aplankė Oną, jog ji pastojo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. O tas vaikas Samuelis augo VIEŠPATIES akivaizdoje.
22Na, o Elis buvo labai senas ir girdėjo viską, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui; ir kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susirinkimo padangtės durų.
23Ir jis jiems tarė: „Kodėl darote tokius dalykus? Nes aš girdžiu iš visos šitos tautos apie jūsų piktus darbus.
24Ne, mano sūnūs; nes tai yra negeras gandas, kurį girdžiu; jūs skatinate VIEŠPATIES tautą nusižengti.
25Jei vienas nusideda prieš kitą, teisėjas jį teis; bet jei kas nusideda prieš VIEŠPATĮ, kas už jį maldaus?“ Tačiau jie neklausė savo tėvo balso, nes VIEŠPATS norėjo juos nužudyti.
26O vaikas Samuelis vis augo ir turėjo palankumą ir pas VIEŠPATĮ, ir pas žmones.
27Ir Dievo vyras atėjo pas Elį ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Ar aš aiškiai pasirodžiau tavo tėvo namams, kai jie buvo Egipte, faraono namuose?
28Ar aš jį išsirinkau iš visų Izraelio genčių būti mano kunigu, kad aukotų ant mano aukuro, kad degintų smilkalus, kad nešiotų efodą mano akivaizdoje? Ar aš daviau tavo tėvo namams visas Izraelio vaikų ugnies aukas?
29Kodėl spardote mano aukas ir mano aukojimus, kuriuos įsakiau savo buveinėje; ir kodėl gerbi savo sūnus labiau už mane, kad penėtumėtės pačiomis geriausiomis iš visų mano tautos Izraelio aukų?’
30Todėl VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo tėvo namai turi vaikščioti mano akivaizdoje per amžius’; bet dabar VIEŠPATS sako: ‘Tai tebūna toli nuo manęs; nes tuos, kurie mane gerbia, aš pagerbsiu, o tie, kurie mane niekina, bus paniekinti.
31Štai ateina dienos, kai nukirsiu tavo ranką ir tavo tėvo namų ranką, kad nebus seno žmogaus tavo namuose.
32Ir tu matysi priešą mano buveinėje, visuose turtuose, kuriuos Dievas duos Izraeliui; ir per amžius nebus seno žmogaus tavo namuose.
33O tavo žmogus, kurio neatkirsiu nuo savo aukuro, bus tam, kad temdytų tavo akis ir liūdintų tavo širdį; ir visas tavo namų prieaugis mirs pačiame savo jėgų žydėjime.
34O tai, kas atsitiks abiems tavo sūnums, Hofniui ir Finehasui, bus tau ženklas: tą pačią dieną jie abu mirs.
35O aš sau prikelsiu ištikimą kunigą, kuris darys pagal tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse; ir aš jam pastatysiu tvirtus namus; ir jis vaikščios mano pateptojo akivaizdoje per amžius.
36Ir įvyks, kad, kas tik bus išlikęs tavo namuose, ateis ir nusilenks prieš jį už sidabrinį ir duonos kąsnelį ir tars: Paskirk mane, meldžiu tave, į vieną iš kunigų pareigų, kad valgyčiau gabalėlį duonos’“.