1Na, o buvo vienas vyras iš Ramataim-Cofimo, iš Efraimo kalno, kurio vardas buvo Elkana, Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus, efratietis;
2ir jis turėjo dvi žmonas: vienos vardas buvo Ona, o kitos vardas – Penina; Penina turėjo vaikų, bet Ona neturėjo vaikų.
3Ir tas vyras kasmet eidavo aukštyn iš savo miesto garbinti ir aukoti kariuomenių VIEŠPAČIUI Šilojuje. Ir ten buvo du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, VIEŠPATIES kunigai.
4Ir kuomet buvo laikas, kai Elkana aukojo, jis davė dalis savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei jos dukterims;
5bet Onai jis davė prideramą dalį; nes jis mylėjo Oną; bet VIEŠPATS uždarė jos įsčias.
6Ir jos priešininkė taip pat ją labai kurstė, kad ją suerzintų, kadangi VIEŠPATS buvo užrakinęs jos įsčias.
7O kai jis taip darydavo kas metai, kada ji eidavo aukštyn į VIEŠPATIES namus, anoji taip ją kurstydavo; todėl ji verkdavo ir nevalgydavo.
8Tada jos vyras Elkana jai tarė: „Ona, kodėl verki ir kodėl nevalgai? Ko liūdi tavo širdis? Argi aš nesu tau geresnis už dešimtį sūnų?“
9Taigi jiems pavalgius ir jiems atsigėrus Šilojuje, Ona atsikėlė. Na, o kunigas Elis sėdėjo krėsle prie VIEŠPATIES šventyklos staktos.
10O ji buvo apkartusia siela ir meldėsi VIEŠPAČIUI ir labai verkė.
11Ir ji davė įžadą, sakydama: „O, kariuomenių VIEŠPATIE, jei tikrai pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą, mane atsiminsi ir nepamirši savo tarnaitės, bet duosi savo tarnaitei vyriškos lyties vaiką, tai aš jį duosiu VIEŠPAČIUI per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas neužeis ant jo galvos“.
12Ir įvyko, kai ji pasiliko besimelsdama VIEŠPATIES akivaizdoje, Elis stebėjo jos burną.
13Na, o Ona kalbėjo savo širdyje; tik jos lūpos judėjo, bet jos balso nesigirdėjo; todėl Elis pamanė ją esant girtą.
14Ir Elis tarė jai: „Kaip ilgai būsi girta? Pašalink savo vyną nuo savęs“.
15O Ona atsakydama tarė: „Ne, mano viešpatie, aš esu sielvartingos dvasios moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, bet išliejau savo sielą VIEŠPATIES akivaizdoje.
16Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukterimi, nes iš gausos savo nusiskundimo ir sielvarto iki šiol kalbėjau“.
17Tada Elis atsakė ir tarė: „Eik ramybėje; o Izraelio Dievas patenkins tavo prašymą, ko tu jo prašei“.
18Ir ji tarė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Taip ta moteris nuėjo savo keliu ir valgė, ir jos veidas nebebuvo liūdnas.
19Ir anksti rytą atsikėlę ir pagarbinę VIEŠPATIES akivaizdoje, jie grįžo ir atėjo į savo namus, į Ramą; ir Elkana pažino savo žmoną Oną; ir VIEŠPATS atsiminė ją.
20Taigi įvyko, kai praėjo laikas po Onos pastojimo, ji pagimdė sūnų ir praminė jį Samuelio vardu, sakydama: „Nes iš VIEŠPATIES jo prašiau“.
21O tas vyras Elkana su visais savo namais ėjo aukštyn aukoti VIEŠPAČIUI metinę auką ir savo įžadą.
22Bet Ona nėjo aukštyn; nes ji sakė savo vyrui: „ Aš neisiu aukštyn, iki vaikas bus nujunkytas, ir paskui jį nuvesiu, kad jis pasirodytų VIEŠPATIES akivaizdoje ir ten pasiliktų per amžius“.
23O jos vyras Elkana jai tarė: „Daryk, kaip tau atrodo gerai; pasilik, iki būsi jį nujunkiusi; tik VIEŠPATS teįtvirtina savo žodį“. Taip ta moteris pasiliko ir žindė savo sūnų, kol jį nujunkė.
24O kai ji buvo jį nujunkiusi, pasiėmė jį su savimi, su trimis jaučiais, viena efa miltų ir vyno indu, ir atvedė jį į VIEŠPATIES namus Šilojuje; o vaikas buvo jaunutėlis.
25Ir jie papjovė jautį ir atvedė vaiką pas Elį.
26Ir ji tarė: „O, mano viešpatie, kaip tavo siela gyva, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia stovėjo šalia tavęs, melsdamasi VIEŠPAČIUI.
27Šito vaiko aš meldžiau; ir VIEŠPATS patenkino mano prašymą, ko jo prašiau;
28todėl ir aš paskolinau jį VIEŠPAČIUI; kol jis gyvens, jis bus paskolintas VIEŠPAČIUI“. Ir jis ten garbino VIEŠPATĮ.